Niukaslio universiteto mokslininkai aptiko padidėjusį klausos žievės ir motorinių valdymo sričių, susijusių su veidu, burna ir gerkle, ryšį tiems, kurie kenčia nuo misofonijos.
Misofonija, reiškianti „neapykantą garsui“, yra būklė, kai žmonės patiria stiprią ir nevalingą reakciją į tam tikrus kitų žmonių skleidžiamus garsus.
Atradimai rodo, kad misofonija yra ne garso apdorojimo sutrikimas, o „aktyvumo apraiška motorinėje sistemoje, susijusioje su tų garsų gamyba“, sakoma „Journal of Neuroscience“ paskelbtame tyrime.
Dr. Sukhbinderis Kumaras, Niukaslio universiteto mokslinis bendradarbis Biomokslų institute, sakė: „Mūsų atradimai rodo, kad žmonės su misofonijos sutrikimu turi neįprastą ryšį tarp klausos ir motorinių smegenų regionų. Galėtumėte tai apibūdinti kaip „įjautrintą sujungimą“.
„Tai pirmas kartas, kai toks ryšys smegenyse nustatomas dėl šios būklės“, – pridėjo jis.
Misofonija yra būklė, paveikianti maždaug 15 procentų suaugusiųjų visame pasaulyje, ir dažniau būdinga moterims nei vyrams.
Tai vadinama „nepopuliariu“ sutrikimu, kai „daug, daug žmonių kenčia tyloje, arba jie nurašomi kaip niurzgūs, bjaurūs ar irzlūs“, rašo Misofonijos institutas.
Misofonija ilgą laiką buvo laikoma garso apdorojimo sutrikimu, tačiau Niukaslio universiteto atradimai rodo, kad tai yra kur kas sudėtingesnis sutrikimas.
Kraštutinė reakcija kyla dėl nenormalaus ryšio tarp smegenų klausos centro, klausos žievės ir motorinės žievės sričių, kurios yra atsakingos už veido, burnos ir gerklės judėjimą.
Mokslininkai atliko smegenų tyrimus tiems, kurie turi ir neturi misofonijos sutrikimo, ir nustatė, kad klausos centras (smegenų klausos žievė) reaguoja į garsą panašiai kaip ir tų, kurie neturi sutrikimo.
Tačiau žmonių, kenčiančių nuo misofonijos sutrikimo, tyrimai atskleidė, kad jie turi padidėjusį ryšį tarp klausos žievės ir motorinio valdymo sričių, susijusių su veidu, burna ir gerkle.
Buvo nustatyta, kad misofoniją turinčių žmonių motorinio valdymo regionai buvo stipriai suaktyvinti, kai jie reagavo į čepsėjimo ar garsaus kvėpavimo garsus, bet ne į kitus garso tipus.
„Mus nustebino tai, kad mes taip pat radome panašų regėjimo ir motorinio regionų ryšio modelį, kuris atspindi, kad misofonija taip pat gali atsirasti, kai ją sukelia kas nors vizualaus“, – sakė dr. S. Kumaras.
„Tai mus verčia manyti, kad šis ryšys suaktyvina tai, kas vadinama „veidrodine sistema“, kuri padeda mums apdoroti kitų asmenų judesius, aktyvuodama smegenis taip, tarsi tą judesį darytume patys“, – aiškino dr. S. Kumaras.
„Mes manome, kad žmonėms, sergantiems misofonija, nevalingas veidrodžio sistemos aktyvavimas sukelia tam tikrą jausmą, kad kitų žmonių skleidžiami garsai įsiskverbia į jų kūną, jiems to negalint kontroliuoti“, – teigė jis.
„Įdomu tai, kad kai kurie žmonės, turintys misofoniją, gali sumažinti simptomus, imituodami veiksmą, generuojantį trikdantį garsą, o tokiu būdu atstatomas kontrolės jausmas. Šių žinių panaudojimas gali padėti mums sukurti naujas terapijas žmonėms, turintiems tokią būklę“, - sakė dr. S. Kumaras.
Timas Griffithas, Niukaslio universiteto kognityvinės neurologijos profesorius, vyresnysis tyrimo autorius ir neurologas, pridūrė: „Tyrimas pateikia naujų misofonijos gydymo būdų. Užuot sutelkę dėmesį į smegenų garso centrus, ką daro daugelis esamų gydymo būdų, veiksminga terapija turėtų atsižvelgti ir į motorines smegenų sritis“.
