Italų archeologų grupė, kasinėdama pietvakarinėje Turkijos dalyje II amžiuje prieš Kristų įkurto Hierapolio miesto griuvėsius, aptiko olą, kuri senovėje buvo laikoma įėjimu į požeminį pasaulį, pranešė „Christian Science Monitor“.
Ši ola, pasak Salento universiteto (Italija) mokslininko Francesco D'Andria, vadovavusio archeologų ekspedicijai, papuošta joniniais piliastrais su romėnų požemio dievams Plutonui ir Korai skirtais užrašais. Šios ekspedicijos metu archeologai šalia „Plutonium“ vadinamos olos aptiko šventyklos bei baseino liekanas. Prie olos taip pat rasti ir žemyn vedantys akmeniniai laiptukai, kuriais esą buvo galima nusileisti į pragarą.
Pasak archeologų, tyrimas buvo vykdomas remiantis išlikusiais rašytiniais literatūriniais ir istoriniais šaltiniais apie vadinamuosius „pragaro vartus“ Hierapolyje. I amžiuje prieš mūsų erą graikų geografas Strabonas apie šią vietą rašė taip: „Ji (ola) taip pripildyta drėgnų ir tankių garų, kad beveik nesimato žemės. Tiems, kurie laikosi atokiau, prie olos aptvėrimo, kvėpuoti nėra pavojinga, nes garai sklaidosi tik pučiant stipresniam vėjui, tačiau bet kokiam į olos vidų patekusiam gyvuliui gresia neišvengiama pražūtis. Į vidų suginti jaučiai parklupdavo, ir juos ištraukdavo jau nebegyvus. O aš buvau paleidęs vidun žvirblius, ir jie, paskutinį kartą įtraukę oro, krito negyvi ant žemės“, – rašė geografas.
Stambule surengtoje konferencijoje pristatęs archeologinės ekspedicijos į Hierapolį rezultatus, Francesco D'Andria sakė, kad Strabono aprašytų mirtinų dujų, kurios iš tikrųjų yra anglies dvideginis, buvo aptikta ir dabar.
Pasak mokslininkų, senovėje šioje oloje buvo atliekami šventi ritualai. Atvykusiems maldininkams žyniai duodavo mažų paukščių, kad žmonės savo akimis galėtų įsitikinti mirtinu olos pavojumi, o anglies dvideginio prisikvėpavę ir apkvaitę žyniai aukodavo paukščius mirusiųjų pasaulio valdovui Plutonui. Ritualo metu į olą būdavo ginami jaučiai, vėliau juos išvilkdavo jau nebegyvus, sakoma pranešime.
Istorikų teigimu, ši ola ritualiniais tikslais buvo naudojama iki VI mūsų eros amžiaus, tačiau vėliau ji buvo apleista įsigalėjus krikščionybei. Manoma, kad vadinamuosius „pragaro vartus“ galutinai sugriovė keli stiprūs žemės drebėjimai.
