Saturnas užminė mokslininkams dar vieną mįslę: NASA kosminis zondas nustatė, kad šios dujų milžinės skleidžiamos natūralios radijo bangos šiauriniame ir pietiniame pusrutuliuose skiriasi.
Šis atradimas gali turėti įtakos astronomų skaičiavimams, kuriais nustatyta Saturno paros trukmė, praneša „Space.com". Tačiau keistenybės tuo nesibaigia, sakoma pranešime.
Natūralių radijo signalų variacijos, kurios priklauso nuo planetos sukimosi aplink savo ašį, taip pat „dramatiškai" skiriasi laiko atžvilgiu. Manoma, kad šios permainos sinchronizuotos su Saturno metų laikais.
„Šie duomenys tik patvirtina, koks keistas yra Saturnas, – pareiškė NASA „Cassini„ radijo ir plazmos bangų mokslinį instrumentą prižiūrinčios mokslininkų grupės vadovas, Ajovos valstijos universiteto (JAV) profesorius Donas Gurnettas. – Mūsų įsitikinimas, kad supratome šį natūralų gamtinių radijo bangų foną dujų milžinėse, remdamiesi gana paprastu Jupiterio atveju, pasirodė esąs skubotas. Jei ne ilgalaikiai „Cassini“ tyrimai, mokslininkai nebūtų supratę, kad Saturno radijo emisijos taip skiriasi“.
Saturno skleidžiama natūrali radijo spinduliuotė žinoma kaip Saturno kilometrinė spinduliuotė (SKR, Saturn Kilometric Radiation). Nors šių radijo bangų dažnis yra pernelyg žemas, kad žmogus galėtų išgirsti tokio dažnio garsą, kosminiam aparatui „Cassini" jos „skamba“ tarsi trūkčiojantis kaukiančios oro pavojaus sirenos garsas. Šis garsas keičiasi sulig kiekvienu planetos apsisukimu aplink savo ašį, sakoma pranešime. „Cassini“ mokslininkai konvertavo kintamas Saturno radijo emisijas į žmogaus girdimą garso bangų dažnį.
Natūralių Jupiterio skleidžiamų radijo bangų ypatumų stebėjimai leido mokslininkams apskaičiuoti šios planetos sukimosi aplink savo ašį trukmę, tačiau Saturno atvejis šia prasme yra kur kas sudėtingesnis, teigia NASA tyrėjai. Kai NASA kosminis zondas „Voyager„ praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje priartėjo prie Saturno, šios planetos kilometrinė spinduliuotė liudijo, jog viena Saturno diena trunka maždaug 10,66 valandų. Tačiau vėliau šią planetą tyrę kiti kosminiai aparatai – NASA ir ESA zondas „Ulysses“ bei „Cassini“ – aptiko, kad šių radijo emisijų „pliūpsniai“ skyrėsi nuo kelių sekundžių iki kelių minučių.
Tolimesni „Cassini„ stebėjimai atskleidė, kad SKR emisijos netgi nėra „solo“: iš tikrųjų šie radijo signalai buvo skleidžiami „duetu“, tačiau abu „dainininkai“ Saturne „dainavo" nesinchroniškai.
Pasirodo, Saturno šiaurės ašigalio rajone generuojamų natūralių radijo bangų periodas buvo maždaug 10,6 val., o pietų ašigalio srityje jos kartodavosi kas 10,8 valandų. Tačiau ši situacija tapo dar keistesnė, kai prof. D. Gurnetto mokslininkų grupė gavo „Cassini" duomenis, liudijančius, jog 2010 m. kovo mėnesį šiaurinis ir pietinis SKR periodai susilygino. Pasirodo, jog tuo metu pietinis periodas pradėjo tolygiai mažėti, o šiaurinis – didėti, kol galiausiai praėjusį kovą abu tapo vienodi: maždaug po 10, 67 valandų.
Tai atsitiko praėjus 7 mėnesiams po 2009 metų rugpjūtį įvykusio Saturno lygiadienio, kuomet Saulės spinduliai krenta statmenai planetos pusiaujui. Tačiau po šiaurinio ir pietinio SKR periodų „susikirtimo" jie vėl ėmė tolti vienas nuo kito: pietinis mažėjo, o šiaurinis didėjo, sakoma pranešime.
Toks keistas reiškinys privertė mokslininkus dar kartą peržiūrėti ankstesnius Saturno tyrimų duomenis. Buvo pastebėti tam tikri panašumai „Voyager" 1980 m. perduotuose duomenyse ir 1993 - 2000 m. „Ulysses“ vykdytuose stebėjimuose. Abiem atvejais radijo emisijos skyrėsi abiejų ašigalių srityse, abiem atvejais keistas radijo bangų pobūdis buvo pastebėtas vienerių metų laikotarpiu po Saturno lygiadienio.
Ką tai galėtų reikšti? „Cassini" programos mokslininkai nemano, jog SKR periodų skirtumai atsiranda dėl to, jog abu Saturno pusrutliai sukasi skirtingu greičiu. Pasak jų, greičiausiai signalų pokyčius lemia aukštuosiuose planetos atmosferos sluoksniuose siaučiančių vėjų režimo permainos. Neatmetama galimybė, jog prie to gali prisidėti ir Saturno magnetosferos ypatumai.
Kitas atliktas tyrimas sieja Saturno magnetinio lauko virš planetos ašigalių variacijas laiko atžvilgiu su poliarinių pašvaisčių pasirodymu ir radijo emisijomis. Pasak mokslininkų, atmosferą pasiekiantis elektronų „lietus", sukeliantis pašvaistes, taip pat generuoja ir radijo emisijas bei veikia magnetinį lauką, todėl manoma, jog stebimos variacijos yra susijusios su besikeičiančiu Saulės poveikiu šiai planetai.
