Akmens amžiaus žmonės vietas piešiniams ant sienų galbūt pasirinkdavo pagal akustines urvo savybes.
Naujas archeologinis tyrimas Prancūzijoje atskleidė, kad piešiniai ant sienų buvo patalpinti būtent tose urvų vietose, kuriose garsai „pakimba“ arba aidi stipriausiai.
Akmens amžiaus žmonės šį bizoną nutapė Salon Noir urve Prancūzijoje. Urvas skamba visai kaip romaninio stiliaus katedra, teigia ekspertas, susiejęs tokių piešinių vietą su urvų akustinėmis savybėmis.
Mokslininkai daro prielaidą, kad tokiuose urvuose vykdavę muzikiniai renginiai galėjo įkvėpti pirmųjų katedrų, teatrų ir koncertų salių statytojus.
Iegoris Reznikoffas, dirbantis Paryžiaus universitete, teigia ryšį tarp akmens amžiaus dailės ir muzikos atradęs atsitiktinai.
„Esu pastatų ir erdvių rezonanso specialistas, ypač – romaninių bažnyčių, - sako jis. – Kai pirmąkart lankiausi priešistoriniame urve, išbandžiau įvairių jo vietų rezonansą, ir greitai kilo klausimas: ar yra ryšys tarp aido ir piešinių vietos?“.
Taigi mokslininkas apsilankė dar keliuose gerai žinomuose Prancūzijos urvuose su piešiniais. Čia jis dainavo, niūniavo ir kitaip aiškinosi akustinį urvų „charakterį“.
Ir padarė tris pagrindines išvadas. Pirmiausia, daugelis piešinių buvo patalpinti rezonuojančiose urvų vietose arba labai šalia jų. Antra, kuo stipresnis aidas urve tvyrodavo, tuo daugiau piešinių puikavosi ant sienų. Pastebėta ir štai kas: aidinčios vietos, kuriose piešti būtų buvę sudėtinga (pavyzdžiui, siauri perėjimai), būdavo pažymimos raudonais dažais.
Pastarasis atradimas leidžia manyti, kad urvų gyventojai pirmiausia patikrindavo urvų tinkamumą muzikai, o ir pagal tai rinkdavosi vietą piešiniams.
Mokslininko išvados paaiškina ir tai, kodėl šalia kai kurių urvų su piešiniais buvo rasta akmeninių švilpynių.
„Priešistorinės gentys mokėjo groti akmenimis, medžio gabaliukais, skirtingais būgnais ir kitais instrumentais“, - prideda mokslininkas.
Davidas Lubmanas, vienas gerbiamiausių akustikos specialistų pasaulyje, sužinojęs apie I. Reznikoffo teoriją, teigia įsivaizdavęs „vaizdingas scenas, kuriose urvų žmonės šoka, dainuoja ir gieda, aidint ritmiškai muzikai, o deglai apšviečia piešinius ant sienų“.
Pasak D. Lubmano, visai įmanoma, kad akustinės urvų savybės, per tūkstančius metų įsispaudusios į žmonijos smegenis, davė pradžią visai dabartinei muzikai.
