Pirmą kartą šios radijo bangos pastebėtos 2007-aisiais. Šie kosminiai „pyptelėjimai“ trunka sekundės tūkstantąją dalį. Radijo impulsų charakteristikos rodė, jog jie atsklido iš galaktikų, esančių už milijardų šviesmečių. Tačiau nauji tyrimai nurodė daugiau įtikinamesnę impulsų prigimtį – mūsų pačių galaktikoje esančias artimiausias žvaigždes.
„Mes manome, jog šių radijo impulsų prigimtis nėra tokia egzotiška kaip kad pamanė astronomai pirmą kartą juos atradę“, – sako tyrimo autorius Avis Loebas iš Harvardo-Smitsono astrofizikos centro.
Kosminiai radijo impulsai yra labai trumpai trunkantys, tačiau ryškūs, sukoncentruojantys daug energijos per trumpą laiką. Iki šiol buvo užfiksuoti šeši tokie signalai.
Išsami radijo impulsų analizė parodė, jog pakeliui į Žemę jie turėjo praeiti pro didžiulį sluoksnį elektronų. Jeigu šie elektronai buvo išplitę po visą tarpgalaktinę erdvę, tuomet impulsai turėjo nukeliauti milijardus šviesmečių. Gama spindulių žybsniai nesukuria tokio pobūdžio impulsų, todėl astronomai ieškojo kitų ekstremalių įvykių, tokių kaip, pavyzdžiui, žvaigždės panirimo į juodąją skylę.
Loeg'as bei jo kolegos mano, jog impulsai atkeliavo iš kažkur arčiau, iš Paukščių Tako galaktikos. Toks paaiškinimas būtų labiau priimtinesnis dėl šiuose impulsuose esančios energijos charakteristikų.
Žvaigždžių sistemos labiausiai tiko šiems spėjimams paaiškinti. Tankios elektronų sankaupos tarp žvaigždžių, manoma, sukeltų tokius pat impulsus. Tokioje žvaigždžių sistemoje turėtų būti bent dvi žvaigždės, kuri viena prie kitos galėtų tiek priartėti, jog imtų dalintis savo energija viena su kita. Vyktų panašūs energijos mainai kaip ir tarp Saulės vidinių sluoksnių.
Norėdami patikrinti savo teoriją, Loebas ir jo kolegos, pasitelkę Tel Avivo teleskopus Izraelyje, tyrinėjo tas kosmoso vietas, kuriose buvo aptikti trys radijo impulsai, ieškodami teorijai tinkamų žvaigždžių sistemų.
Pastangos davė rezultatų: mokslininkai vis dėl to atrado panašią kontaktinę-dvinarę sistemą. Ši sistema susideda iš dviejų panašių į Saulę žvaigždžių, kurių orbitos susisiekia maždaug kas 7 valandas. Jos išsidėsčiusios maždaug už 2600 šviesmečių nuo Žemės. Gal būt tai tik sutapimas, kad signalo vietose aptiktos tokios žvaigždės. Tačiau visai gali būti, jog šie impulsai kaip tik iš čia ir atsklidę – tvirtesniems įrodymas reikės ir daugiau stebėjimų, tačiau pirmi žingsniai jau padaryti.
Iš pradžių buvo manoma, jog gama impulsų žybsniai atkeliavo tiesiai iš Paukščių Tako galaktikos, tik vėliau astronomai padarė išvadą, kad jie gali būti iš daug toliau. „Dabar mes vėl teigiame priešingai“, – aiškino Loebas teigdamas, jog šie impulsai vis dėl to yra iš mūsų pačių galaktikos.
