Kaip žmonės jaučia laiką? Kodėl vieniems jis lekia it strėlė, o kitiems virsta amžinybe? Mokslininkai, atlikę unikalų eksperimentą, rado atsakymą į šį klausimą. Jie nusprendė pažiūrėti, kas nutiks palikus žmogų be laikrodžio, televizoriaus, dienos šviesos, bendravimo su išoriniu pasauliu. Tarptautinio mokslinio tyrimo centro “Arktika" specialistai surinko savanorių grupę ir izoliavo juos 40 parų aprūpinę viskuo, kas būtina. Atsidūrę už laiko ribų žmonės ėmė gyventi pagal biologinius laikrodžius. Be kitų rezultatų, mokslininkus labai nustebino tai, kad jų para vidutiniškai trukdavo ne 24 valandas, bet valanda ilgiau.
Gal mes kilę iš Marso?
Eksperimento autoriams tai tapo didžiule mįsle: nejau per visą žmogaus egzistavimo laiką jo genai neįprato prie 24 valandas trunkančios Žemės sukimosi aplink savo ašį Saulės atžvilgiu? Kodėl organizmas neprisitaikė prie to nuolatinio ritmo, kuris sutriko likus be natūralių laiko reguliatorių? Buvo net iškelta gana originali prielaida: iš visų Saulės sistemos planetų aplink savo ašį maždaug 25 valandas sukasi tik Marsas. Tai gal būtent iš Raudonosios planetos į Žemę atkeliavo biologinė gyvybė?
Kodėl visa, kas gera, greitai baigiasi?
Laikas - ne tik vienas paradoksalių fizikinių dydžių, bet ir viena keisčiausių žmogaus būties sudedamųjų dalių. Visi žino, kad jis teka. Bet kur? Be abejonės, pirmyn. Pasukti šio proceso atgal dar niekam nepavyko. Antra vertus, nedaug kas susimąsto, kas iš tikrųjų yra tas laikas. Norėdami sužinoti, kuri valanda, mes žiūrime į laikrodžio ciferblatą, bet ką jis rodo? Jis tik konstatuoja faktą, kiek dabar konkrečiai valandų, minučių ar net sekundžių. Žvilgtelėjus į kalendorių galima pamatyti, kuri diena, mėnuo, metai. Paros laiką galima sužinoti iš to, ką matome dangaus skliaute - Mėnulį ar Saulę, net iš jų padėties pasaulio dalių atžvilgiu, iš saulėlydžio ir saulėtekio. Tačiau nepaisydami šių visų “suflerių" ne vienas esame pagalvoję, kad laikas mums teka kažkaip ypatingai. Nuobodų darbą dirbančiam gali atrodyti, kad praėjo amžinybė, o užsiėmus kuo nors įdomiu laikas prabėgs it viena akimirka, nespėsi net mirktelėti. Kodėl tokia neteisybė, kodėl viskas, kas gera, greitai baigiasi?
Žmogui ir viskam, kas gyva, svarbiausias - ne astronominis laikas, kurį mums primeta laikrodžiai. Visi organizmai gimsta, gyvena ir miršta pagal savo individualius laikrodžius. Mūsų genuose užprogramuotas biologinis laikas. Tai tas parametras, kuris, kaip pastebėjo dar mūsų protėviai, nusako kiekvienai gyvai būtybei, kiek jai skirta egzistuoti šioje ašarų pakalnėje. Kad ir kaip stengtumės, jo pakeisti nepavyks. Kiekviena ląstelė turi savo laikmatį, o jo mechanizmas glūdi molekulinėje DNR struktūroje. Jo universalus principas toks: kuo mažesnis objektas, tuo trumpesni jo laiko periodai, kuo objektas sudėtingesnis, tuo jie ilgesni. Kitaip tariant, sraigė laiką jaučia visiškai kitaip nei žmogus: jai diena - ištisa amžinybė.
Kodėl seniems laikas lekia šuoliais?
Tuo tarpu žmogus, esantis socialinėje aplinkoje, gali reguliuoti savo vidinį laikrodį. Pasak mokslininkų, biologinį laiką nustato gamta, - tai žmogaus gyvenimo trukmė. O laiko pojūtis - fiziologinė sąvoka, kuri priklauso ir nuo psichologinės emocinės individo būsenos.
Fiziologinį laiką lengva nustatyti pasiūlius žmogui pačiam suskaičiuoti minutę sekundėmis, o paskui palyginti su laikrodžiu. Taip gaunamas laikas, kurį vadiname menamuoju. Jis idealiai turėtų sutapti su astronominiu, bet taip toli gražu nėra. Ir tai priklauso nuo daugelio veiksnių - paveldimumo, auklėjimo, fizinės būklės, nuotaikos.
Didžiulę įtaką laikui suvokti turi žmogaus amžius ir tiesiogiai su juo susijęs apykaitos procesų organizme greitis. Manoma, kad jauniems žmonėms laikas vos velkasi, o seniems lekia šuoliais. Bet mokslininkai teigia, kad taip ir yra. Kuo žmogus vyresnis, tuo lėčiau vyksta visi procesai jo organizme, o menamasis laikas lekia greičiau.
Be to, žmogaus organizmas turi savą laiko suvokimo reguliatorių - hormoną melatoniną, kurį gamina specialus smegenų “prietaisas" - epifizė. Melatoninas dar vadinamas miego hormonu, nes didžiąją jo dalį žmogus gauna tamsiuoju paros metu. Jo svarbą lemia tai, kad laikui suvokti nemenką reikšmę turi dienos ir nakties kaita. Saulė - pagrindinis gamtinis laiko daviklis. Ji sinchronizuoja mūsų laikrodį, kad kiekviena atskira ląstelė negyventų taip, kaip jai norisi. Taip aiškina specialistai.
Ramybė gali pailginti gyvenimą?
Labai įdomus šis mokslininkų teiginys: kol biologinis ir fiziologinis vieno organizmo laikas sutampa, žmogus gyvena. Iškart kyla klausimas: ką reikia daryti, kad šie du rodikliai sutaptų kuo ilgiau? Ir kas juos valdo? Juk norisi maksimaliai pasimėgauti gyvenimu, o kai kam net šauna į galvą beprotiška mintis pasukti laiką atgal ar jį sustabdyti. Ir tuomet - sveikas, amžinasis gyvenime! Amžinojo gyvenimo idėja domina ir biologus, ir fiziologus, ir bioritmologus.
Kiti tvirtina, kad nieko panašaus būti negali. Niekas nežino, kiek mūsų organizmas turi iš tikrųjų gyventi.
Hiustono “Baylor" medicinos koledže buvo atliktas įdomus eksperimentas. Įkvėpti filmo “Matrica", jo iniciatoriai pabandė, kiek tai įmanoma, ištempti menamą žmogaus laiką panašiai, kaip jis tekėjo pagrindiniam filmo herojui - “išrinktajam" Neo. Mokslininkai nusprendė, kad idealiausios yra maksimalaus streso sąlygos, į tokias ir įstūmė savo “bandomuosius triušius". Eksperimento dalyviai skriejo nuo 50 metrų aukščio bokšto ant specialaus tinklo, kuris paskutinę akimirką ir išgelbėdavo jų gyvybes. Rezultatai apstulbino: žmonėms, krintantiems 113 kilometrų per valandą greičiu, atrodė, kad laikas teka triskart ilgiau nei tiems, kurie iš šono stebėjo kritimą.
Tačiau šis ir visi kiti eksperimentai patvirtina viena: jei fiziologinis laikas teka pastebimai lėčiau ar greičiau nei biologinis, tuomet pastarojo potencialas mažėja. Iš šios formulės išeitų, kad būdamas visą laiką ramus žmogus gali pratęsti savo gyvenimą. Iš esmės tai teisinga: kuo labiau mūsų fiziologinis laikas sutampa su biologiniu, tuo lėčiau sensta organizmas. Bet ar kiekvienas mūsų pasirengęs gyventi be rizikos, be avantiūrų, romantiškų nuotykių, nepasiduodamas pagundai paragauti visų šio nuodėmingo pasaulio vaisių? Greičiausiai ne.
Pasak mokslininkų, teiginį, kad gyvi organizmai jaučia laiką, geriausiai patvirtina vaisinės muselės drozofilos. Jos turi geną, padedantį suprasti paros laiką nepriklausomai nuo apšvietimo, o tai labai svarbu. Šis genas keičia ekspresiją paros metu. Jo ritmai labai tikslūs. Atitinkamai jis reguliuoja visą jų gyvulinę veiklą. Kiti gyvūnai šiuo požiūriu taip gerai neištirti.
