Besikeičiantis klimatas ir mus vers prisitaikyti prie naujų gyvenimo pokyčių, o rykliai Baltijos jūroje – tik vienas iš galimų netikėtumų, „Balsas.lt“ sakė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja dr. Audronė Galvonaitė.
– Paprastai klimatologai skeptiškai vertina bandymus neįprastai šaltas žiemas Lietuvoje ar karščių bangomis stebinančias vasaras tiesiogiai sieti su klimato permainomis. Gal ši nuostata jau pasikeitė, ir apie pastarąjį dešimtmetį stebimus neįprastus klimato reiškinius jau galime kalbėti ne kaip apie tam tikrus orų svyravimus, o kaip apie faktą, liudijantį, jog klimatas mūsų šalyje iš tikrųjų pasikeitė? Jei taip, kokie svarbiausi tokio reiškinio įrodymai?
– Turiu pasakyti, kad skeptiškumas atsiranda tada, kai žmonės ima painioti klimatą su orais. Tai du skirtingi dalykai. Klimatas su savo supersudėtinga sistema yra ilgalaikis procesas, jis nekinta per dieną po 4 kartus, kaip orai. Orai – tai dinamika, bendrosios atmosferos cirkuliacijos procesai. Tai daug paprastesnis, dinamiškesnis reiškinys.
Ir todėl labai dažnai, kai šalta žiema laikoma klimato šiltėjimą neigiančiu argumentu, mes tokias kalbas vertiname skeptiškai. Nes būtent ekstremumų didėjimas kaip tik ir siejamas su spartėjančia klimato kaita. Tai tokie svyravimai, kai būna labai labai šaltos žiemos, o paskui seka karštos vasaros. Arba, pavyzdžiui, po visai šiltos 2007 – 2008 metų žiemos, kai visai nebuvo sniego, staiga ateina labai karšta vasara. Taip kad būtent ekstremalėjimas siejamas su spartėjančia klimato kaita. O orai – tai dinamika, jie gali būti labai įvairūs. Juk patys matome, kad per dieną jie gali pasikeisti kokius 4 kartus. Gali būti labai skirtingi metų laikai, skirtingi mėnesiai, bet klimato šiltėjimo tendencija išlieka.
Lietuvoje klimatas nėra pasikeitęs, jis dabar keičiasi, kaip ir visame pasaulyje. Geriausias rodiklis iš visų – vidutinė metinė temperatūra. Jeigu mūsų tinklalapyje Meteo.lt, Klimato skyrelyje pasižiūrėtumėte stebėjimų duomenis, o mes turime daugiau nei 240 metų vidutinės metinės temperatūros Lietuvoje stebėjimus, pamatytumėte, kad nuo praeito amžiaus maždaug 7 dešimtmečio vidutinė metinė temperatūra labai sparčiai auga. Ji nėra kiekvienais metais vienoda. Atskirais metais vidutinė metinė temperatūra gali būti skirtinga, tai aukštesnė už vadinamąją standartinę klimato normą, tai jai artimesnė, bet vidutinės metinės temperatūros didėjimo tendencija išlieka. Ir taip yra ne tik Lietuvoje, taip yra visame pasaulyje. Jei pasiimtumėte Pasaulinės meteorologijos organizacijos duomenis, suvestines, pamatytumėte, kad Lietuva labai gražiai atkartoja Šiaurės pusrutulio vidutinės metinės temperatūros kreivės aukštį.
– Žiniasklaidoje pateikiami įvairių šalių meteorologijos ir klimatologijos specialistų atliktų tyrimų ir vykdomų stebėjimų rezultatai kartais interpretuojami visiškai priešingai. Vienur tvirtinama, kad nuo 1997 m. spartėjantis pasaulinis atšilimas vyksta ir toliau, o kelios atšiaurios žiemos tėra šio reiškinio pasekmė, kitur skelbiama, jog maždaug nuo 2008 m. klimato šiltėjimas sustojo. Kaip, Jūsų manymu, yra iš tiesų?
– Aš nežinau, kas bus toliau, ir tiksliai turbūt nežino niekas, netgi visi dėl to besiginčijantys. Ginčai iš tikrųjų vyksta. Vieni remiasi stebėjimais ir tvirtina, kad klimatas labai greitai šiltėja, kiti sako, kad tai laikinas šiltėjimas, o toliau mūsų laukia ledynmetis, treti – skeptikai – išvis sako, kad nieko iš tikrųjų nevyksta, o tik drumsčiamas vanduo. Žodžiu, visi ginčijasi, bet niekas tiksliai nežino, kas bus po 50 ar 100 metų, nes tai yra teoriniai skaičiavimai.
Aš asmeniškai remiuosi tuo, ką matau ir ką liudija mūsų matavimai. Taigi, kol kas vyksta šiltėjimas, ir tą patvirtina Pasaulinės meteorologijos organizacijos duomenys. Dešimt šio amžiaus metų buvo patys šilčiausi per visą instrumentinių stebėjimų laikotarpį. Lietuvoje patys šilčiausi metai per visą stebėjimų laikotarpį (kaip minėjau, daugiau nei per 240 metų) buvo 2008-ieji. Mūsų vidutinė metinė temperatūra tada buvo aukštesnė 2,1 laipsnių. Vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje yra 6,2, o tada turėjom 8,3 laipsnių. Tai yra tikrai labai daug. Kitais metais temperatūros kilimas buvo mažesnis, bet ji vis tiek kyla: išlieka vidutinės metinės temperatūros augimo tendencija. Klimato šiltėjimas tebevyksta.
– Kaip per artimiausius 5 metus gali pasikeisti klimato sąlygos Lietuvoje? Kam ir kaip turėtume ruoštis? Kam šios permainos turėtų kelti didžiausią rūpestį?
– Ekstremalių reiškinių kiekis jau dabar didėja. Lietuva yra vidutinių vėjų kraštas, o mes ir užpernai, ir pernai, ir šiais metais kaip „Tėve mūsų“ kiekvieną dieną girdime „škvalai“, „perkūnijos“, „škvalai“, „perkūnijos“, „škvalai“, „perkūnijos“... Toks didelis vėjo sustiprėjimas – tai ekstremumas. Jei Lietuvoje, pavyzdžiui, per metus būdavo 45 perkūnijos dienos, nes perkūnijos būna ištisus metus, tai pernai per liepą – rugpjūtį turėjome 47 perkūnijos dienas. Tai yra, reiškiniai intensyvėja, ekstremalėja, dažniau kartojasi. Pavyzdžiui, Lietuva visą laiką buvo perteklinio drėkinimo zonoje, ir kritulių iškrisdavo daugiau nei išgaruodavo. Dabar mes labai dažnai šnekame apie sausringus laikotarpius, apie sausras Lietuvoje. Pastaruoju metu labai stiprių sausrų nebuvo, bet 1992 m. turėjome tokią stichinę sausrą, kai 100 parų Lietuvoje nebuvo lietaus. Ir 1994 m. tvyrojo smarkūs karščiai... Lietuvoje karštų dienų būdavo, bet kaitra nesitęsdavo po savaitę. Tos vadinamosios karščio bangos, kurios vis dažnesnės ir dažnesnės, mūsų vidutinių platumų juostoje buvo retos. Praktiškai jų nebūdavo. Pasitaikydavo viena diena karšta, kita – jau „lietuviška“, ir taip toliau. Dabar karščio bangos trunka ištisas savaites, jos kartojasi, ir, manau, tikrai kartosis. Tokie reiškiniai bus dažnesni.
Turėsime ir daugiau su tuo susijusių įvairiausių problemų, tad reikėtų keistis patiems, galvoti, ką darome. Klimato šiltėjimo sustabdyti negalime, nes jis jau įgavęs pagreitį, bet mes galime jį pristabdyti. Jei visi kartu imsimės ir veiksime, o ne šnekėsime kaip politikai. O jei nesusitarsime, tai galų gale tikrai sulauksime rimtų problemų. O ką reikėtų daryti? Pirmiausia – taupyti energiją. Kuo mažiau naudoti to iškastinio kuro. Pas mus dažnai be reikalo įjungtos visos šviesos, darbiniu režimu palikti elektros prietaisai, ir t.t. Visa tai – iškastinio kuro naudojimas, šiltnamio efekto didinimas. Mes kol kas nejaučiame nei geriamojo vandens, nei maisto trūkumo, bet yra šalių, kurios su tuo jau susidūrė. Kai kur tai jau tampa rimta problema.
Lietuvoje atsiranda naujų ligų. Ar buvo labai kalbama apie erkių sukeltas ligas? Mūsų seneliai ir proseneliai vaikščiojo po miškus, išsitraukdavo tas erkes, ir tuo viskas pasibaigdavo. Dabar jau tos erkės išplito į miestus, į parkus. Maliarinis uodas, kuris mums nekėlė jokių problemų, nes čia nebuvo jam tinkamų sąlygų, dabar jau kelia rūpestį Europoje. Atsiranda visokių kitokių parazitų, kurie labai greitai plinta. Jie keliauja su oro masėmis, ir labai greitai įsikuria. Sausėja mūsų upės. Dingsta vadinamosios pramoninės, geros žuvys, atsiranda daug įvairiausių prastų. Pasižiūrėkite, kaip supanašėjo gamta, laukai užauga ištisais krūmynais. Nebėra normalių, gerų medžių, ir visa tai vyksta labai greitai. Atsiranda naujų rūšių Baltijoj. Juk Baltijoje jau pasirodė pirmieji silkiniai rykliai, kardžuvės. Tai tropikų gyventojai. Jie jau ieško maisto, ten jau jiems per karšta, jie ieško naujų vietų. Paskui juos pajudės ir kiti rykliai, ir nenustebkim, jei jie Baltijoj kam nors koją nukąs. Dabar tai atrodo neįtikėtinai, bet taip gali būti.
O kartu su sausrom ateina nederliai, liūtys. Pas mus metinis kritulių kiekis labai panašus į ankstesnių laikų, tačiau jo pasiskirtymas laiko požiūriu labai netolygus. Pasitaiko sausringų laikotarpių, o paskui per 1 – 2 dienas iškrenta 2 mėnesių kritulių norma. Viską suvelia, nuplauna, užkemša mūsų gatves, ir turime kritulių kiekį lyg ir vienodą, o naudos iš to jokios.
– Prieš porą metų JAV vyriausybė klimato kaitos problemą įtraukė į nacionalinio saugumo reikalų sferą, Centrinė žvalgybos valdyba net įsteigė analitinį Klimato kaitos ir nacionalinio saugumo centrą. Žvalgybos analitikai prognozuoja, kad per artimiausius 20 - 30 metų dėl pasikeitusio klimato ir dėl to įvairiuose pasaulio regionuose prasidėsiančių sausrų, bado, potvynių bei kitų stichinių nelaimių gali kilti rimtų socialinių ir politinių neramumų. Esą gresia ir kariniai konfliktai dėl vandens ir dirbamos žemės išteklių. Ar, Jūsų manymu, klimato kaita Europoje gali turėti pasekmių Lietuvos nacionaliniam saugumui? Ar reali alinančių sausrų, smarkiai sumažėjusio derliaus, geriamojo vandens trūkumo grėsmė? O gal viskas tik dramatizuojama?
– Ne, nedramatizuojama, Lietuvoje, kaip jau sakiau, mes dar vandens trūkumo nejaučiam, bet su tuo susiduria kitos šalys, vadinasi, prasidės migracija. Tų šalių, kur trūksta vandens ir maisto, gyventojai migruos, jei negalės prasimaitinti savo valstybėje, ir jau visai nesvarbu, ar migracijos kelyje bus Lietuva, ar Rusija, ar visa Europa. Ir tų šalių gyventojai jau keliauja. Pasižiūrėkite, kur jau atsiradę Pakistano gyventojai? Indijos, Bangladešo? Afrikos? Jie visi keliasi į šiaurę. Taigi, turėsime ir mes pasislinkti, priimti kitus. Kažkada žmonės, ieškodami maisto, iš šiaurės keliavo į pietus. Dabar bus atvirkštinis procesas. Ir aišku, kad tokie dalykai sukels karų grėsmę, juk alkanas žmogus piktas. O ligų plitimas? Žodžiu, problemų tikrai yra, ir jos didės. Kažkas labai tiksliai yra pastebėjęs: tik aklas gali nematyti, kad klimatas kinta.
– Ir pabaigai – norėtume sužinoti Jūsų nuomonę apie artėjančią žiemą. Švedijos meteorologai yra pastebėję, kad nuo XX a. vidurio jų šalyje itin atšiaurios žiemos kartodavosi tris kartus iš eilės, taigi, jie spėja, kad ši žiema bus labai šalta, kaip ir dvi praėjusios. Ar tokie sutapimai (arba dėsningumai) galioja ir Lietuvoje?
– Panašiai buvo ir Lietuvoje, paprastai iš eilės trys šaltos žiemos, po to maždaug šešios šiltos, ir vėl kartodavosi. Tačiau dabar, žinote, taip viskas susimaišė, kad ilgalaikės prognozės tampa labai abejotinos. Net patys Pasaulinės meteorologijos organizacijos atstovai sako, kad ilgalaikių prognozų sudarinėjimas tėra utopija, nes neįmanoma visko įvertinti. Ir tai, kad buvo dvi šaltos žiemos, dar nereiškia, kad ir ši žiema bus šalta.
Dabar kalbama, kad šiemet sniegas vidutinių platumų juostoje bus labai vėlai, ir kad jei jis ir iškris, tai labai greitai ištirps ir maždaug antroje sausio pusėje – vasario pradžioje bus ištisinė šiluma ir atlydys.
Tai siejama su La Ninja reiškinio kartojimusi. Šių metų balandžio mėnesį La Ninja jau turėjo pasibaigti, jį buvo sukėlę prieš tai įvykę stiprūs žemės drebėjimai Ramiajame vandenyne. Tačiau naujas žemės drebėjimas, per kurį nukentėjo Japonija, vėl iš naujo sukūrė La Ninją. Štai dar vienas įrodymas, kad nebėra ciklų. La Ninja reiškiniai kartodavosi maždaug kas 3 – 4 metus, o El Ninjo – kas 7 metai. Dabar matome, kad vienas La Ninja pasibaigė, ir iškart prasidėjo kitas, ir nebėra jokių tarpų. O kai La Ninja buvo stiprus, 2007 – 2008 m. žiemą mes neturėjome sniego. Tad ar nepasikartos ta pati situacija?
Nežinau, ar visi būtų patenkinti, jei ši žiema būtų šilta, niekada visi nebūna patenkinti tuo, ką turio. Vis nori kažko kitaip. Ant mano sienos kabo labai geras posakis: Klimatas – tai, ko jūs tikitės, o orai – tai, ką jūs gaunate. Taigi, mes gyvename vidutinių platumų juostoje, mes tikimės normalių žiemų, pavasarių, vasarų ir rudenių, o orai – tai, ką gauname ir ko mes nusipelnome. Ką į atmosferą išmetame – tą ir gauname.
– Dėkoju už pokalbį.
