Barselonoje įkurta kompanija „Zero2Infinity“ jau netrukus – 2013-aisiais – pradės organizuoti kelionės į netolimąjį kosmosą helio balionais.
Kosmoso turizmas sparčiai populiarėja. Kompanijos, rengainčios ar ketinančios rengti tokias išties tolimas turistines keliones, tai planuoja daryti naudodamos raketas, rašo newscientist.com.
Visgi raketos yra gan pavijingos. Kol kas į kosmosą buvo pakilę 500 žmonių, iš jų 18 – mirė. Žinoma, kai kuriems žmonėms egzistuojantis pavojus šią kelionę daro patrauklesnę. Bet ką daryti tiems, kas nori žavėtis mėlynu marmuriniu žemės gaubliu iš kosmoso be didelės rizikos? José Mariano López-Urdialesas mano turintis puikią išeitį: kosmoso balionai.
Barselonoje jis įkūrė kompaniją, pavadinimu „Zero2Infinity“, kuri jau netolimoje ateityje – gal net 2013 metais – pradės gabenti norinčiuosius į kosmosą helio balionais.
Tokie balionai taip aukštai link ksomoso, kaip raketos, pakilti negali, tačiau bent teoriškai kelionė jais turėtų būti kur kas saugesnė, nei raketomis, mat keleiviai nesėdi ant tonų sprogstamųjų medžiagų. Jų poveikis gamtai taip pat menkesnis nei dūminančios, nedraugiškos aplinkai raketos.
López-Urdialesas įkvėpimo sėmėsi iš savo tėvo, kuris buvo atmosferos fizikas. Bendraudamas su pastaruoju, José Mariano López-Urdialesas ir išaudė mintį rengti būtent tokias, baliono principu paremtas keliones į kosmosą.
Be jokios abejonės, tokios kelionės įmanomos ir ne kartą atliktos. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje daugiau nei tuzinas balionų su savo ekipažais nukeliavo į netolimą kosmosą. Pavyzdžiui, Joe Kittingeris iš Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgų 1957 metais pakilo į 29 kilometrų aukštį kapsulėje, pritvirtintoje prie helio baliono. Jam taip patiko šis skrydis, kad atėjus laikui pagaliau grįžti į Žemę, šis pajuokavo „Atskriskit ir pagaukit mane“.
„Zero2Infinity“ tiksi šį skraidymo džiaugsmą paskleisti po visą plačiąją visuomenę. Kompanija jau suorganizavo kelis bandomuosius skrydžius su balionais be įgulos ir jau rengiasi surengti pirmąjį skrydį su įgula.
Principas yra toks: prie milžiniško helio „baliono“ pritvirtinama kapsulė, kurioje vietos pakanka dviems pilotams bei dviems keleiviams ir pakylama iki 34 km aukščio virš Žemės paviršiaus. Norintieji tokią kelionią jau gali užsirezervuoti. Jos kaina, kaip ir pati kelionės idėja, gana įspūdinga – 110 000 eurų vienam asmeniui. Visgi, toks malonumas yra pigesnis nei alternatyva į kosmosą kilti raketa.
Kitas klausimas, ar 34 kilometrų aukštį virš žemės jau galima vadinti kosmosu. Remiantis populiariu apibrėžimu, kosmosas prasideda 100 km virš Žemės paviršiaus. Taigi didžioji dalis kosmoso turizmo kelionių rengėjų, tokių kaip „Virgin Galactic“, savo keleivius gabena būtent į tokį aukštį.
Tai daugiau nei dvigubai aukščiau nei gali pakilti balionas. Siekiant išvengti nesusipratimų, kompanija „Zero2Infinity“ savo internetiniame puslapyje vartoja terminą „near-space“, kuris, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „netoli kosmoso“. Vis dėlto López-Urdialesas pabrėžia, kad aiškios ribos, kur prasideda kosmosas, nėra. Būdamas 34 km aukštyje virš Žemės paviršiaus, esi virš daugiau nei 99 proc. atmosferos, o net ir 400 km aukštyje dar yra plonytis atmosferos sluoksnelis.
Ne itin didelis aukštis, į kurį gali pakilti helio balionas, nėra vienintelė kliūtis. Kitas tokios kelionės „beveik į kosmosą“ trūkumas yra tai, kad keleiviams nelemta patirti gravitacinių jėgų efektų ir visiškos nesvarumo būsenos.
Vis dėlto López-Urdialesas mano, kad kelionės į kosmosą patirties esmė nėra vėmimas, nesvarumas ar gravitacinių jėgų siurprizai. Tokios kelionės esmė – bendro įspūdžio efektas. Tai jausmas, kai žvelgiama į mūsų Žemę iš viršaus. Anot laimingųjų, kuriems buvo lemta tai patirti, šis jausmas – tiesiog nepamirštamas.
Šiuo atveju keliautojai balionu tokiu pojūčiu gali mėgautis kur kas ilgiau nei keliaujantieji raketomis. Mat šios, vos pasiekusios reikiamą 100 km aukštį, po poros minučių staigiai keliauja atgal į Žemę ir jų keleiviai nuostabiu vaizdu gali pasidžiaugti vos kelias minutės. Tuo tarpu baliono turistai vaizdu į Žemę iš viršaus džiaugiasi kur kas ilgiau – apie dvi valandas.
Kai ateina metas leistis žemyn, iš baliono išpučiamas helis, kuris vėliau įpučiamas vėl. Keleivių kapsulė į Žemę nusileidžia valdomu parašiutu, nusileidimas minkštinamas oro pagalvėmis. Balionas nuo pakilimo vietos neturėtų nukeliauti daugiau nei 100 km į šoną, o modernūs vėjo matuokliai gali pakankamai tiksliai nustatyti, kur grįžę iš „netolimojo kosmoso“ keleiviai nusileis.
„Bandomųjų skrydžių metu labai tiksliai nustatydavome nusileidimo vietą“, – tikino López-Urdialesas.
Ši idėja keliauti helio balionu žavi ir tuo, kad ji draugiška aplinkai. Taigi jei seniai svajojote palikti aukštai į dangų, taip smarkiai nerizikuodamas savo ir mūsų planetos Žemės gyvybe, kelionė helio balionu galėtų būti visai neblogas sprendimas, tik nuo ateinančių 2012-ųjų metų tereikia pradėti labai smarkiai taupyti.
