Analizuojant orbitinio teleskopo „Chandra“ duomenis, aptikta keistai „besielgianti“ supermasyvi juodoji skylė. Vietoj to, kad ji ramiai tūnotų savo gimtosios ir palyginti didelės galaktikos centre, skylė iš jos skrieja labai dideliu greičiu išorės link. Milijardus kartų už Saulę didesniam objektui toks reiškinys yra išties neįprastas.
Šį atradimą padarė Utrechto universiteto studentė Marianne Heida, bendradarbiaudama su Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos astronomų komanda. Tyrinėtojai analizavo orbitinio teleskopo „Chandra“ surinktus duomenis apie kosminius Rentgeno spinduliuotės šaltinius. Reikėtų paminėti, kad praktiškai bet kokios pakankamai didelės galaktikos centre susidaro supermasyvi juodoji skylė, kurios masė nuo 100 tūkstančių iki 10 milijardų kartų viršija Saulės masę. Toks kosminis objektas su kolosaliu "apetitu“ ryja aplinkinę materiją, kuri, artėdama link skylės, yra įgreitinama iki artimų šviesai greičių. Tuo pačiu medžiaga yra stipriai įkaitinama ir pradeda aktyviai spinduliuoti įvairaus diapazono bangas, tame tarpe ir Rentgeno. Todėl pačios juodosios skylės (o tiksliau, jas supanti aplinka) tampa labai galingais spinduliuotės šaltiniais.
Rentgeno spindulių diapazonas mokslininkus domina todėl, kad šio dažnio bangos sugeba prasiskverbti pro kliūtis - dujų ir dulkių debesis, kurie tankiai dengia centrines galaktikų sritis nuo išorės stebėtojo akių. Tuo pačiu Rentgeno spinduliai pateikia palyginti aiškų vykstančio reiškinio vaizdą. Juodosios skylės dideliu atstumu atrodo tarytum didelės ir ryškios "žvaigždės", tačiau jas nuo tikrų žvaigždžių atskirti galima pagal visą eilę parametrų. Marianne Heida kaip tik ir aptiko būtent tokį objektą, esantį vienoje nutolusioje galaktikoje.
Analizuodama šią nuotrauką, ji padarė išvadą, kad užfiksuota supermasyvi juodoji skylė skrieja iš savo galaktikos; be to, jos judėjimo greitis yra labai didelis. Jeigu atsižvelgtume į objekto masę (apytiksliais įvertinimais, ji prilygsta vienam milijardui Saulės masių), tai, norint priversti tokį didelį objektą judėti, ir dar tokiu dideliu greičiu, reikalingos itin ypatingos sąlygos.
Pagal astronomų iškeltą hipotezę, ši juodoji skylė susiformavo susiliejant dviems mažesnio „kalibro“ skylėms (toks šių objektų susijungimo mechanizmas yra labai paplitęs). Kompiuterinis susiliejimo modeliavimas rodo, kad, atsižvelgiant į santykinius pirminių juodųjų skylių greičius ir jų sukimosi kryptį, susidarančiam naujam kosminiam objektui gali būti suteikiamas pakankamai didelis impulsas, kad jis išvystytų net astronominiais mastais didelį greitį. Todėl dabar, vietoj to, kad išliktų vienoje vietoje, naujoji supermasyvi juodoji skylė sparčiai skrieja iš savosios galaktikos, į save susiurbdama viską, ką sutinka pakeliui.
Tyrimo autoriai mano, jog atradimas gali būti tik ledkalnio viršūnė - ar netgi tik vienas ledkalnio viršūnės taškas. Mokslininkų teigimu, jiems atlikus patikslintą analizę, jau dabar pavyko aptikti daugybę panašių „keistų“ Rentgeno spinduliuotės šaltinių.
