Mokslininkai nustatė, kad šokis lavina itin svarbius žmogaus gebėjimus ir mažina silpnaprotystės riziką.
Smegenų tyrinėtojai Stevenas Brownas iš Kanados Burnaby Simon Fraser universiteto ir Michaelas Martinezas iš Teksaso universiteto atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kokios smegenų sritys suaktyvėja šokant. Tyrimo metu penkioms moterims ir penkiems vyrams – profesionaliems tango šokėjams – buvo atlikta branduolinio rezonanso tomografija.
Šokėjams prie kojų padų buvo pritvirtintos plokštelės, kuriomis jų pėdos galėtų slysti ir atlikti paprastus tango žingsnius. Per ausinuką buvo grojama muzika. Pirmame etape savanoriai turėjo ant plokštelės atlikti tango žingsnius, antrame – kojas judinti bet kaip.
Mokslininkai pastebėjo, kad abiejų bandymų metu suaktyvėdavo už motoriką atsakingos smegenų sritys. Tačiau tango suaktyvino ir dar vieną smegenų sritį, vadinamą precuneus, atsakingą už orientaciją erdvėje. Raumenyse ir sąnariuose esantys jutikliai perteikia informaciją būtent šiai sričiai. Taigi, egzistuoja vadinamasis judėjimo protas, atsakingas už kūno navigaciją, ir būtent jis yra itin lavinamas šokio metu.
Nustatyta, kad šis judėjimo protas yra glaudžiai susijęs su tokiomis smegenų funkcijomis, kaip mąstymas, kalba, mokymasis ir emocijos, ir lavinant jį, maksimaliai lavėja ir kiti smegenų gebėjimai.
Tango tyrimas parodė, kodėl žmonės yra linkę ploti, linksėti galva ar trepsėti kojomis skambant ritmiškai muzikai. Taip yra todėl, kad smegenys atpažįsta ritmą ir susieja jį su jau turimomis žiniomis. Todėl, kuo labiau žinomas ritmas, tuo stipriau provokuojamas judėjimas.
Nustatyta, kad šokant pagal muziką aktyvuojamas smegenėlių vermis, kuris neskambant muzikai lieka pasyvus. Smegenėlių vermis yra neuroninis takto davėjas, susijęs su audialinėmis, vizualinėmis, somatosensorinėmis smegenų sritimis. Vidinės ausies ir smegenėlių vestibiuliarinė sistema reguliuoja pusiausvyros suvokimą, sujungia judesį ir ritmą. Iš evoliucijos taško tai patvirtina hipotezę, kad šokis ir muzika žmonijos istorijoje atsirado tuo pačiu metu. Šokant reikia panašių kompleksinių sensomotorinių gebėjimų, kaip ir mokantis groti muzikos instrumentais.
Vis dėlto šokis žmogaus gebėjimų vystymuisi turi didesnę reikšmę nei muzikavimas: jis lavina žmogaus gebėjimą imituoti.
„Mes manome, kad šokis buvo viena iš komunikacijos formų. Tyrimo metu visų tango šokėjų smegenyse suaktyvėdavo Broca sritis, atsakinga už kalbą ir gestų suvokimą. Kai ši sritis „išjungiama“, žmogus praranda gebėjimą atkartoti judesius. Taigi, ji itin svarbi imitacijai, mokymuisi, galų gale - bendražmogiškos kultūros perdavimui“, - sako S. Brownas.
Kad šokis keičia smegenis, buvo įrodyta ir kitais tyrimais. Harvardo universiteto mokslininkė Elizabeth Spelke nustatė, kad šokis lavina mokinių erdvinį mąstymą. Ilgą laiką šokantys vaikai geometrijos testus atlikdavo geriau nei vaikai, kurie niekada nešoko ar šoko tik trumpą laiką. Taigi, šokio metu aktyvuojami smegenų regionai, atsakingi už geometrinį mąstymą.
Londono psichologas Konstantinos Petrides 2006 metais atliko tyrimą, kuriame dalyvavo baleto mokyklos mokiniai. Pasirodė, kad kuo geriau jie įvaldę baleto žingsnelius, tuo labiau išlavintos jų emocijos, motyvaciniai ir socialiniai gebėjimai. Tuo tarpu Kanados mokslininkės Lauros-Ann Petitto tyrimas parodė, kad profesionalūs šokėjai geriau atlieka dėmesio testus nei nemokantys šokti: jie gali lengviau sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesį.
Šokis yra labai naudingas ne tik vaikams, bet ir seniems žmonėms. Niujorko Alberto Einsteino medicinos koledžo ilgalaikis tyrimas įrodė, kad reguliariai šokant silpnaprotystės rizika sumažėja 76 procentais. Taigi, šiuo atžvilgiu ritmiškas judėjimas yra naudingesnis nei skaitymas, silpnaprotystės riziką sumažinantis 35 proc., ar kryžiažodžių sprendimas (47 proc.).
Tuo tarpu kitas sportas silpnaprotystės rizikos mažėjimui neturi įtakos. Mokslininkai tai aiškina taip: mokantis šokti reikia nuolat galvoti apie žingsnius, apsisukimus, kūno laikyseną. Šokėjas turi priimti daug sprendimų - dėl to jo nervų raizginys darosi vis sudėtingesnis. O už elegantišką judėjimą ir kūno koordinaciją atsakingos neuronų jungtys yra žmogaus smegenų pagrindas.
Be to, naudinga nuolat keisti šokio partnerius, nes prie jų kiekvieną kartą reikia prisitaikyti iš naujo.
Tačiau neurologai pastebi, kad yra didelis skirtumas tarp to, kaip profesionalių šokėjų ir mėgėjų smegenys suvokia rimą ir erdvę. To priežastis - ne tik ilgalaikės treniruotės, bet ir įgimti profesionalių šokėjų gabumai, kurių reikia nepriekaištingai ir kompleksiškai koordinacijai. Manoma, jog egzistuoja ir tam tikras „šokio genas“.
Vis dėlto, kaip teigia mokslininkai, tai, kad neturime įgimtų gabumų, ne priežastis atsisakyti šokio. Tuo labiau kad paprastus polkos ar fokstroto žingsnelius galime išmokti kiekvienas.
Parengta pagal „Focus“
