1. Ekstremofilai Žemėje
Vienas iš esminių klausimų yra, ar gali egzistuoti ir vystytis gyvenimas pasauliuose, radikaliai besiskiriančiuose nuo žemiškojo. Panašu, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, jeigu susimąstyti apie tai, kad netgi mūsų planetoje egzistuoja ekstremofilai, arba organizmai, sugebantys išgyventi ekstremaliomis karščio, šalčio, nuodingų (mums) cheminių medžiagų poveikio sąlygomis ir netgi vakuume. Mes radome gyvų organizmų, kurie gyvena be deguonies pačiame vandenyno dugne. Mes radome gyvybę aukštai Andų kalnuose ir polediniuose Arkties ežeruose. Yra netgi smulkučiai organizmai pavadinimu lėtūnai (Tardigrada), sugebantys išgyventi kosminiame vakuume. Taigi, mes turime tiesioginių įrodymų, kad gyvybė pakankamai sėkmingai gali egzistuoti sąlygomis, kurias galime aptikti kitose planetose ir jų palydovuose. Mes tiesiog kol kas jų neradome.
2. Gyvybės prototipų egzistavimo kitose planetose įrodymai
Tikėtina, kad gyvybė Žemėje atsirado po cheminių reakcijų, kurios su laiku suformavo ląstelines membranas ir proto-DNR. Tačiau šios pirmykštės cheminės reakcijos galėjo prasidėti atmosferoje ir vandenyne nuo sudėtingų organinių junginių, tokių kaip nukleino rūgštys, proteinai, angliavandeniai ir lipidai. Yra įrodymų, kad tokie „gyvybės pirmtakai“ jau egzistuoja ir kituose pasauliuose. Yra jų ir Titano atmosferoje, astronomai užfiksavo juos turtingoje Oriono rūko aplinkoje. Vėlgi, tai nereiškia, kad mes aptikome gyvybę. Tačiau mes radome ingridientus, kurie, daugybės mokslininkų manymu, prisidėjo prie gyvybės vystymosi Žemėje. Jeigu tokie ingridientai paplitę po visą visatą, labai įmanoma, kad gyvybė atsirado ir kitose vietose, o ne tik mūsų gimtojoje planetoje.
3. Sparčiai augantis planetų, panašių į Žemę, skaičius
Per pastarąjį dešimtmetį dangaus kūnų medžiotojai aptiko šimtus planetų ne iš Saulės sistemų, daugelis kurių, panašiai kaip Jupiteris, yra dujiniai milžinai. Tačiau nauji planetų paieškos metodai leido jiems atrasti ir smulkesnius, tvirtesnius pasaulius, tokius kaip Žemė. Kai kurie jų netgi yra netgi savo žvaigždžių orbitoje, vadinamojoje „gyvenamoje zonoje“, tai yra tokiu atstumu, kai juose atsiranda temperatūra, artima žemiškai. O atsižvelgiant į didžiulį planetų, esančių už Saulės sistemos ribų, skaičių, yra visai tikėtina, kad vienoje iš jų egzistuoja tam tikra gyvybės forma.
4. Didžiulė įvairovė ir gyvybės Žemėje pastovumas
Gyvybė Žemėje vystėsi išskirtinai sudėtingomis sąlygomis. Kartais jai pavyko išgyventi galingiausius ugnikalnių išsiveržimus, meteoritų smūgius, ledynmečius, sausras, radikalius pokyčius atmosferoje. Mes taip pat stebime mūsų planetoje ir neįtikėtiną gyvybės įvairovę per pakankamai trumpą laiko tarpą – geologine prasme. Gyvybė – taip pat pakankamai pastovus ir tvirtas dalykas. Kodėl jai negimus ir neįleidus šaknų viename iš Saturno palydovų ar kitoje sistemoje?
5. Paslaptys, supančios gyvybės Žemėje atsiradimą
Nors mes turime teorijų apie gyvybės Žemėje kilmę, kuriose figūruoja jau minėtos sudėtingos angliavandenių molekulės, vis dėlto išlieka didžiulė paslaptis, kaip tokios cheminės medžiagos susijungė, kad suformuotų smulkutes membranas, su laiku tapusias ląstelėmis. Ir kuo daugiau mes sužinome apie tai, kokia nedėkinga aplinka buvo Žemėje, kai užgimė ir vystėsi gyvybė – metano pripildyta atmosfera, verdanti lava paviršiuje – tuo paslaptingesnė atrodo gyvybės kilmės paslaptis. Yra viena bendra teorija, kuri teigia, kad paprasta vienaląstė gyvybė iš tiesų užgimė kažkur kitoje vietoje, galbūt Marse, o į Žemę ją atnešė meteoritai. Pagal tokią teoriją, gyvybė Žemėje atsirado dėka gyvybės kitose planetose.
6. Vandenynai ir ežerai plačiai paplitę, bent jau mūsų Saulės sistemoje
Gyvybė Žemėje gimė vandenyne, ir iš to seka, kad iš vandens ji galėjo atsirasti ir kituose pasauliuose. Yra įtikinamų įrodymų, kad kažkada vanduo Marse tekėjo laisvai ir gausiai, o Saturno palydove Titane yra metano jūrų ir upių, tekančių jo paviršiumi. Manoma, kad Jupiterio palydovas Europa yra vienas didžiulis vandenynas, visiškai padengtas storu ledo sluoksniu. Bet kuriame iš šių pasaulių kažkada galėjo išgyventi gyvybė, o galbūt egzistuoja ir dabar.
7. Evoliucijos teorija
Žmonės dažnai naudoja Fermio paradoksą kaip įrodymą, kad mes niekada nerasime protingos gyvybės mūsų visatoje. Kitoje pusėje yra evoliucijos teorija, postuluojanti, kad gyvybė prisitaiko prie aplinkos. Charlesas Darwinas ir jo bendraamžiai turbūt nesusimąstė apie gyvybę ne Saulės sistemos planetose, kai kūrė savo evoliucijos teoriją, tačiau ir jie tvirtino, kad ten, kur gyvybė gali įleisti šaknis, ji būtinai tai ir padarys. O jeigu susimąstyti, kad mūsų aplinka yra ne tik planetos, bet ir kitos žvaigždžių sistemos, mes galime daryti originalią prielaidą evoliucijos teorijos aiškinimo rėmuose – kad gyvybė prisitaikys ir prie atviro kosmoso. Vieną gražią dieną mes galime susitikti su būtybėmis, kurios evoliucionavo mums nesuvokiamu būdu. Arba mes patys kažkada galime tapti tokiomis būtybėmis.
