Jau būtų pats metas kam nors neregėtam apsireikšti mūsų fiziniame pasaulyje. Nors gamta nesustodama pasakoja vis tą pačią istoriją – tokią ilgą, kokia tik begali būti – tik nuo žmogaus priklauso, ar į ją bus leista įsiterpti įvairiems, daugiausia – tik filmuose regėtiems, išradimams, rašo listverse.com.
Mokslo dėka šiandien naudojamės tokiomis gydomosiomis priemonėmis bei technologijomis, kad bet kam, prieš gerą amžių pabandžiusiam visą tai įsivaizduoti, vargu ar būtų pavykę tai padaryti – pabandykite papasakoti apie trumpąsias tekstines žinutes žmogui, laiškus gabenančiam arkliais įkinkytu vežimu.
Pastaruoju metu mums taip dažnai pristatomi vis naujesni fantastiški įtaisai, kad baigiame prie to priprasti. Atsiminkite, rodos, jau taip seniai pasirodžiusį mikrobangų technologijos stebuklą, arba kai „iPod“ pakeitė diskų grotuvus... Taigi, pristatome dešimt futuristinių išradimų, kuriuos jau turėtumėme turėti, arba turėsime be galo greit.
10. Laiko mašinos
(Kur tai matėme? Filmuose: „Atgal į ateitį“, „Laiko mašina“, „Neprilygstamas Billo ir Tedo nuotykis“, „Prieblandos zona“, „Terminatorius“, „Beždžionių planeta“, „Donnie Darko“, „Laiko plėšikai“, „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai“, „Futuramoje“ bei daugybėje kitų animacinių filmukų.)
Jeigu galėtumėte paklajoti laiku pirmyn ir atgal, į kokį laikmetį patrauktumėte?
Galbūt – į Jėzaus laikus, kad galėtumėte įsitikinti, ar jis tikrai darė stebuklus?... Arba – į Vokietiją, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kad iš anksto atsikratytumėte Hitleriu?... Arba nusitaikyti į tą akimirką, kai buvo rašomas „Karštas kubilas – laiko mašina“ filmo scenarijus, kad galėtumėte sviesti scenaristo „Macbook“ į plytų sieną?... Keliavimas laiku atvertų duris milijonui naujų galimybių, tačiau tuomet iškart būtų susiduriama su pražūtingų paradoksų rizika, galinčių pakeisti dabartį į blogą pusę. Ir, priklausomai nuo jūsų kelionės laiku fizikos mokyklos, praeitis yra laikoma – bent jau pagal mokslinės fantastikos rašytoją H.G. Wellsą – nepakeičiama, kadangi kai kurie įvykiai yra neišvengiami (pvz., mirtis ar kitos gamtos jėgos). Net jeigu ir pajėgtume išvystyti priemones, atlaikančias gniuždančią juodosios skylės jėgą – trumpiausią kelią per Visatos erdvę bei laiką – kodėl turėtume rizikuoti sunkiai nuspėjama baigtimi?... Gal geriau kol kas žvelkime tik į priekį.
9. Antigravitacija
(Kur tai matėme? Filme „Vilis Vonka ir šokolado fabrikas“.)
Kodėl astronautai turėtų būti vieninteliai, galintys pasimėgauti nesvarumu? Ši galimybė nedovanotinai aplenkia paprastus žmones. Įsivaizduokite liguistai nutukusius asmenis, kuriems nebereikėtų specialiai pritaikytų lovų arba ligonius, kurie galėtų padėti į šalį ramentus bei vaikštynes... Žinoma, nereikėtų tuo piktnaudžiauti ir ramia galva gyventi nesveiką gyvenimą, tačiau kelių sąnarių problemos nebekeltų rūpesčių. Be to, būtų smagu sklandyti po namus it vaiduokliui arba pasiekti kitą prekybos centro aukštą, nė nepasinaudojus eskalatoriumi. Tebūnie tai teikiama Vilio Vonkos „Sodos skonio ledinuko“ pagalba, arba pasitelkus kokį nors įtaisą su dideliu raudonu mygtuku, kaip mat leidžiančiu užsiropšti ant lubų – norime tai išbandyti!
(Kur tai matėme? Filmuose: „Žvaigždžių karai“, „Atgal į ateitį II“, „Įspėjantis pranešimas“ bei MTV apdovanojimuose, kuomet koncertavo realybėje neegzistuojanti grupė - „Gorillaz“.)
Mes jau turime 3D akinius, kurie suteikia holografinį efektą, tačiau tai neprilygsta projektoriumi sukurtai mirguliuojančiai melsvai-sidabrinei būtybei, kuri užima erdvę ir imituoja realybę, nedarydama jai poveikio. Tuo tarpu 3D veikia tik viena kryptimi – atokiai ir priešais mūsų veidą. Skirtumas tas, kad jeigu turėtumėme hologramas, galėtume stebėti veiksmo filmą, kuriame besikaunantys žmogaus dydžio permatomi kariai apsuptų žiūrovą ratu, tarsi šis būtų kovos dalis. O šiuo metu tegalime stebėti tokią kovą tarsi įkišę galvą į virtualų ekraną.
7. Skaitmeninis maistas
(Kur tai matėme? Seriale „Žvaigždžių kelias“.)
Jeigu pamintumėme mokslo įstatymus, teigiančius, kad materija negali būti nei sukurta, nei sunaikinta, šie neįtikėtinai naudingi prietaisai galėtų pagaminti arba susintetinti maistą, kaupiamą jų duomenų bazėse taip paprastai, tarsi „iškepti“ naują diską. Tiesa, egzistuoja kelios nerašytos išimtys, kaip kad faktas, jog gyvi organizmai ir tam tikri svarbūs mineralai bei medžiagos negali būti išgaunami iš oro, tačiau – kam rūpi! Šis virtualus gausybės ragas reikštų pabaigą badui visame pasaulyje. Dėl to niekam nebereikėtų rodyti reklamų su liūdnais trečiųjų pasaulio šalių vaikų veidais, prašančiais „vos trijų centų per dieną, už kuriuos...“ Pasaulis būtų sotus nuo skaitmeninio maisto.
(Kur tai matėme? Kone kiekviename mokslinės fantastikos filme, televizijos laidoje ar radijo programoje.)
Kol kas vienas populiariausių ginklų yra kulkos. Tuo tarpu netolimoje ateityje viskas greičiausiai bus neperšaunama, tačiau lazeriai – pavyzdžiui, šviesos kardo formos – pėdos storumo plienines duris galėtų perriekti lengvai tarsi sviestą. Pasaulyje, vartojančiame neaprėpiamą kiekį gamtinių išteklių, išgautos destrukcinės šviesos galimybės atneštų žymiai daugiau naudos, nei masiška geležies gamyba. Karinis biudžetas netgi galėtų laisviau susiveržti diržą, o tai jau būtų šis tas mažinant brutalų ekonominį klimatą. Lazeriai galėtų būti būtent tai, ko reikėtų šaliai, kad ji vėl galėtų atsistoti ant kojų.
(Kur tai matėme? Filmuose: „Žvaigždžių karai“, „Žvaigždžių kelias: ateinančioji karta“, „Pasiklydę kosmose“, „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Robokopas“, „Terminatorius“, „Tūkstantmečio žmogus“, „Dirbtinis intelektas“, „Stepfordo
moterys“.)
Robotai jau dabar atlieka daugybę dalykų, kurių nesugeba žmonės. Jie gamina masinio vartojimo produktus, garantuoja saugumą, be galo tiksliai atlieka operacijas ir nesiliaudami mus linksmina. Tačiau jie, deja, nelinkę su mumis bendrauti, kai mums pasidaro liūdna (tarkime, kaip mašina Kittas iš serialo „Ratuotas riteris“) bei kovoti dėl žmogiškų emocijų (kaip robotas–berniukas iš „Dirbtinio intelekto“) arba išlikti ten, kur žmonės nė neegzistuoja. Robotams nereikia nei maisto, nei pinigų, ar dar ko nors kito, kieno trūkumas pavestų žmones silpnais bei trapiais; jiems tereikia retkarčiais atnaujinti programinę įrangą bei įsikrauti energijos. Neiškeldami šio išradimo svarbos į pirmą vietą ir toliau stokosime augimo potencialo visose strityse.
(Kur tai matėme? Filmuose „Musė“, „Haris Poteris“; serialuose: „The Jetsons“, „Žvaigždžių vartai“, „Žvaigždžių kelias“.)
Jeigu aktorius Jeffas Goldblumas, „Musėje“ atlikęs pagrindinį vaidmenį, mus ko nors ir išmokė, tai – kad teleportacija – rizikingas dalykas, ypač jeigu ji vyksta tarp dviejų izoliuotų erdvių. Jo veikėjas atsisakė išsiaiškinti visas keistenybes ir sužinoti įmanomus klaidų šaltinius – pavyzdžiui, kad bet kokioje duotoje erdvėje yra galybė mikroskopinių dalelių, todėl neaišku, kokiu būdu jos galėjo atsiskirti nuo kažko, kam priklauso, ir persiduoti žmogui – iširusiam ir iš naujo susijungusiam. Be to, musės bei vabzdžiai yra didžiausio užkrato veiksniai bet kokioje sterilioje aplinkoje. Kažkas man kužda, jog tas veikėjas nebuvo pats atidžiausias medicinos mokyklos mokinys. Tuo tarpu besiteleportuojantysis iš „Žvaigždžių kelio“ niekuomet nesusidūrė su jokiomis problemomis, jeigu neskaičiuotume tokių smulkmenų, kaip kad neteisingų koordinačių įvedimas arba Tribbles – mažų pūkuotų gyvūnėlių – teleportavimas. Tačiau tai – neatidaus veikėjo Scotty kaltė, o ne teleportacijos įrenginio kūrėjo. Ko gero, nereikia nė sakyti, kokios niekinės tokiu atveju pasidarytų kamščių ar delsimo problemos; mums tiesiog mirtinai reikėtų kažko labiau praktiško, nei keturračių oro taršos gamyklų, riedančių lėčiau už šviesos greitį.
3. Nematomumas
(Kur tai matėme? Filmuose: „Haris Poteris“, „Nematomas žmogus“, „Grobuonis“ ir realiame gyvenime.)
Nors karinių bandymų išrastos panašios į nematomus apsiaustus medžiagos klostės, skirtos tankams, bazėms ar kareiviams nuo priešų susekimo įrangos paslėpti, vargu ar rastumėte tokius daiktus parduotuvėse. Be to, „nematomas“, kariniais terminais, reiškia išties gerą kamufliažą. Štai H.G. Wellso „Nematomame žmoguje“ protagonistas keliauja nepastebimas ir nesusekamas nuodų, laužiančių šviesą taip, kad juos pavartojęs tampa permatomas kaip stiklas, dėka. Nors pagundos, turint tokią galią, yra nesuskaičiuojamos (ir dažniausiai – nieko gero nežadančios), rodos, kad vienintelė praktinė nematomumo paskirtis galėtų atnešti naudą tik karo metu. Kitu atveju, tai tebūtų savanaudiška super galia.
(Kur tai matėme? Filmuose: „Žvaigždžių karai“, „Atgal į ateitį II“, „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Penktasis elementas“ bei realiame gyvenime.)
Greitkeliai yra per daug perpildyti – būtent dėl to mums reikėtų bent dalį eismo nukreipti į dangų. Lėktuvams šis eismas netrukdytų, be to, pastarieji skraido žymiai aukščiau, nei patiktų bet kokiam eiliniam vairuotojui. Blogoji šio reikalo pusė būtų ta, kad keliautojai turėtų įsisiprausti į labai nelanksčius tvarkaraščius. Tačiau tik įsivaizduokite paprastą žmogų, sklendžiantį oru ne tik verslo reikalais ar atostogauti, bet ir dėl kasdienių dalykų..! Kelionės po pasaulį taptų žymiai paprastesnėmis ir nereikėtų klausytis lėktuvuose aidinčių reklamų bei niekaip nenurimstančių kūdikių (nebent patys turite vieną). Tiesa, galbūt nelabai gerai, kad kone kiekvienas turėtų skraidančiąją mašiną ir rastų būdą dangaus keliams užteršti, bet to, neaišku, kaip reikėtų reguliuoti zujantį eismą.
(Kur tai matėme? Ant Džeimso Bondo nugaros, „Žvaigždžių karuose“, „Nintendo 64“ žadime „Pilot Wings“, kariuomenėje (eksperimentiniais sumetimais) bei tarp turtais aptekusių ekscentrikų žaisliukų).
Seniai metas turėti asmenines reaktyvines kuprines. Nuo tada, kai buvo pastebėta, kaip puikiai jos atrodo, tokio daikto ėmė trokšti kiekvienas futuristas. Yra netgi muzikos grupė, pasivadinusi „Mums buvo pažadėtos reaktyvinės kuprinės“ („We Were Promised Jetpacks“). Deja, kariuomenė nerado, kaip naudingai jas pritaikyti – šios kuprinės atrodo tik ryjančios degalus ir niekuo nepasitarnaujančios kad ir gaudant bėglius.
Nepaisant to, reaktyvinės kuprinės atlaisvintų asmenybę ribojančius saitus, ir leistų žmogui vienui vienam pasiskraidyti danguje, besijaučiant tarsi herojui. Šis nepakartojamas jausmas turėtų prilygti tam, kurį jaučia motociklininkas, skriedamas tuščiu keliu; tačiau suteikite jam tris dimensijas laisvės, ir nesuvaldomas džiaugsmas užtvindytų Žemę, o naujas malonumas atrodytų duotas dangaus tam, kad būtų galima išvysti, kaip paprasti, naujovių ištroškę žmonės, geba su tuo susidoroti (atsakymas: kaip klykiančios mokyklinukės).
