Žvilgsnis į Šimonytės gyvenimo užkulisius: ilgi metai, skirti šeimai ir karjerai

Premjere tapti siekianti Ingrida Šimonytė – itin privatus žmogus. Nors politikė atvirai atsako į jai apie asmeninį gyvenimą užduodamus klausimus, pokalbiai apie jo užkulisius – gana reti. I. Šimonytės neišvysite besisukant ant parketo šokių projektuose ar besiguodžiant sunkiu gyvenimu televizijos eteryje. Tačiau iš nedidelių politikės pasakojimų nuotrupų galima susidaryti margą jos gyvenimo paveikslą, kuriame I. Šimonytė sužiba įvairiomis spalvomis.

I. Šimonytė gimė 1974 m. lapkričio 15 d. Vilniuje tarnautojų šeimoje. Dalis moters vaikystės prabėgo su tėvais sostinės Žirmūnų mikrorajone.

Būdama 10-ies kartu su šeima ji persikėlė į Antakalnį, kur gyvena iki šiol. Šį mikrorajoną I. Šimonytė dažnai įvardija sau mieliausiu.

Vaikystėje „technika jai buvo įdomiau“

Vaikystėje, kaip yra pasakojusi, I. Šimonytė lėles mieliau iškeisdavo į konstruktorius, nes „technika jai buvo įdomiau“. Todėl visai nenuostabu, kad moteris vaikystėje visai nesąmoningai maištavo prieš mamos bandymą padaryti ją „mergaitiška“ mergaite.

„Mama, manau, labai norėjo, kad būčiau tikra mergaitė – su kasytėmis, lėlytėmis ir švariais batukais. O man reikėjo kitko. Mėgau lakstyti dviračiu, žaisti judrius žaidimus, labai negražiai rašiau ir trūko kruopštumo rankdarbiams“, – interviu žurnalui „Moteris“ savo vaikystę prisiminė politikė.

Ironiška tai, kad vėliau, paauglystėje, moteris pasakoja savo noru išmokusi „moteriškesnės“ veiklos – megzti, siūti, siuvinėti, – nes „norėjosi gražiau apsirengti“.

Požiūris, kad I. Šimonytė neva nėra moteriška moteris ją gyvenime lydi ir toliau, tačiau pati politikė stebisi tokiomis žmonių pastabomis. Štai 2013-aisiais „Auksinių svogūnų“ apdovanojimuose jai įteiktas „Metų vyro“ apdovanojimas. Toks „įvertinimas“ suglumino I. Šimonytę.

„Nepasakyčiau, kad gauti tokį įvertinimą buvo labai smagu. Nežinau, ką jie turėjo galvoje. Ar vien dėl to, kad savo savybėmis patvirtini kažkokias klišes, kurias kažkas kažkada sukonstravo lyčiai apibūdinti, jau reiškia, kad esi vyras ar moteris?“ – tame pačiame interviu stebėjosi I. Šimonytė. 

REKLAMA

Jei ne Sąjūdis, nebūtų ekonomistė

Baigusi mokslus Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, I. Šimonytė pasuko į Finansų ministeriją, kur pradėjo dirbti ekonomiste. O pačias ekonomikos studijas, anot politikės, „išprovokavo laikmetis“.

„Sąjūdis. Viskas buvo labai įdomu. Buvo 1987–1988 m., vyko diskusija, kaip mes čia greitai gyvensime kaip Švedijoje. Aš nieko nesupratau, ką tiek žmonės šneka, bet man buvo labai įdomu. Ir nusprendžiau stoti į ekonomiką“, – portalui 15min yra pasakojusi I. Šimonytė.

Tiesa, ne visi artimieji palaikė moters norą tapti ekonomiste – jos mama dukrai siūlė rinktis medikės kelią.

„Artimieji atkalbinėjo, siūlė geriau studijuoti anglų kalbą arba mediciną. Mama ypač norėjo, kad tapčiau gydytoja, bet aš bijau kraujo. Tiesa, dabar jau nebebijau – gyvenimas pripratino, bet tada bijojau“, – žurnalui „Žmonės“ yra sakiusi I. Šimonytė.

Vėliau ji tapo Finansų ministerijos sekretore, atsakinga ne tik už mokesčius, bet ir audito, apskaitos ir atskaitomybės klausimus, o 2008 m. vasarą – ir už Fiskalinės politikos departamentą.

2009–2012 m. I. Šimonytė ėjo finansų ministrės pareigas Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje. Ir, sutapk tu man taip, kad valdžioje I. Šimonytė atidūrė būtent ekonominės krizės metu. Tiesa, ji pati to nesigaili.

„Atvirai kalbant, tikrai nebūčiau kitu metu ėjusi į politiką. Per krizę dirbti netgi lengviau. Sunkumai visus suvienija, kiekvienas sutinka prisiimti tam tikrą naštos dalį, nes mato, kad tai vyksta visame pasaulyje ir kad ne Kubilius dėl to kaltas“, – žurnalui „Moteris“ pasakojo I. Šimonytė.

2013 m. ji ėmė dėstyti Vilniaus universitete, kiek vėliau tapo Lietuvos banko valdybos nare.

2016 m. I. Šimonytė kartu su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų partija pateko į Seimą ir tapo Audito komiteto pirmininke. I. Šimonytė nebuvo ir vis dar nėra TS-LKD partijos narė.

2019 m. I. Šimonytė, palaikoma TS-LKD, kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur antrajame ture, surinkusi 32,86 proc. balsų, nusileido Gitanui Nausėdai.

REKLAMA

Šiemet ji antrai kadencijai perrinkta į Seimą ir prezidento Gitano Nausėdos teikiama į premjerės pareigas.

Širdies niekas dar neužkariavo

46-erių I. Šimonytė kol kas nesukūrė šeimos, bet iš to tragedijos nedaro ir į šį klausimą žiūri su lengva ironija.

„Niekada netekėsiu, neturėsiu vaikų ir būsiu pati sau nuostabi ponia", – juokaudama laidai KK2 yra sakiusi I. Šimonytė. 

Tiesa, ten pat ji pridūrė, kad neatmeta galimybės kada nors sutikti žmogų, su kuriuo galėtų dalintis savo gyvenimu.

„Tiesiog neatsirado žmogus, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Man dar nepavyko tokio žmogaus sutikti, bet aš neatmetu, kad galiu dar tai padaryti. Dar daug laiko“, – kalbėjo Seimo narė. 

Vis dėlto I. Šimonytė kadaise yra sulaukusi vieno vyro siūlymo tekėti, tačiau atsisakė. 

„Faktas, kad tokie sprendimai yra priimami rimtai, nes tai yra ne tik tavo gyvenimas, o dviejų žmonių gyvenimas“, – KK2 yra sakiusi Seimo narė.

Taip pat I. Šimonytė atvirauja mėgstanti vaikų kompaniją ir gerai tarp jų besijaučianti.

„Aš kaip tik kažkada galvojau, kad turėsiu kokius šešis vaikus, man jie labai patinka. Įprastai vakarėlį baigiu būdama su vaikais, nes tėvai turi, ką veikti. O man su jais labai komfortiška“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ sakė politikė.

Visas dėmesys – mamai

Atviruose interviu I. Šimonytė niekada neslėpė, kad didelė jos gyvenimo dalis sukosi aplink sunkiai sergančią mamą Danutę, su kuria moteris gyveno kartu. Kiek daugiau nei 30 metų I. Šimonytės mama sirgo reumatoidiniu artritu.

„Tai – bjauri autoimuninė liga, kuri suėda visus žmogaus sąnarius. Dabar yra daugybė vaistų, bioterapijos – tai pristabdo ligos vystymąsi. Tačiau mama susirgo permainų metu, kai nei vaistų, nei žinių apie tai daug nebuvo. Jos rankos, riešai, pirštai – lyg išsukioti“, – žurnalui „Žmonės“ yra pasakojusi I. Šimonytė.

Liga, pasak politikės, pasiglemžė visą mamos savarankiškumą – ji negalėjo nei apsirengti, nei susišukuoti, nei nulaikyti šaukto. Taip pat moteris ilgus metus kentėjo nuolatinius skausmus.

REKLAMA

„Iš pradžių kiek gelbėjo chirurgai traumatologai – pakeitė vieną kitą sąnarį. Tačiau ši liga kerta visam organizmui, žmogų padaro visiškai neįgalų“, – žurnalui pasakojo I. Šimonytė.

Ji prisimena, kad, kol tėtis buvo gyvas, jiedu kartu pasidalydavo krūvį, tenkanti dėl mamos priežiūros. Tačiau po tėčio netekties I. Šimonytei rūpintis mama teko vienai, mat jos jaunesnė sesuo – biomokslų daktarė – dirba Švedijoje. 

Todėl kiekvieną dieną I. Šimonytė bent kelis kartus per dieną, kad ir kokia įtempta diena nusimatydavo darbe, važiuodavo pasirūpinti savo mama.

„Pastaruosius kelerius metus atsirado dar ir šalutinių reiškinių, kurie ateina su liga, – pradėjo strigti širdies, inkstų darbas, pulti įvairiausios bakterijos. Pati jau nebegali atsistoti, vaikščioti. Viską skauda, todėl nuolat masažuoji, trini, leidi vaistų... Slauga tapo sunki, didžiąją laiko dalį tenka praleisti ligoninėse ir slaugos namuose“, – „Žmonėms“ pasakojo I. Šimonytė.

Skaudi netektis

I. Šimonytės mama Danutė Šimonienė po ilgos ir sunkios ligos mirė 2019-ųjų vasarą. Žinią apie mamos mirtį politikė žiniasklaidai patvirtino tik po mėnesio. Tąkart ji sakė visada vengusi daug ir atvirai kalbėti apie mamą kamavusią ligą ir taip graudinti žmones.

„Tai tikrai nėra tema, kurią aš norėčiau eksploatuoti, tai nėra, kad aš dabar čia pradėsiu kažkaip graudinti žmones būtent tuo, nes manau, kad yra daug žmonių, kurie turi įvairių problemų, sudėtingų gyvenime, ir dar sudėtingesnių nei mano“, – portalui Delfi yra sakiusi I. Šimonytė.

Dar iki mamos mirties I. Šimonytė sakė susitaikiusi, kad jos netektis – neišvengiama.

„O kaip aš tada jausiuosi?.. Argi tai svarbu? Lygiai taip pat beprasmiška klausti savęs ar Dievo: „Kodėl man?!“ Galbūt ta mano primygtinė slauga ir rūpinimasis netgi tęsia mamai kančias – bet tiesiog negaliu kitaip“, – žurnalui „Žmonės“ tuomet sakė I. Šimonytė.

Netikėti pomėgiai

Gan ironiška, kad viena iš trijų svarbiausių valstybės galvų tapti siekianti I. Šimonytė sakosi nemėgstanti dėmesio, tačiau supranta, kad tai jos pareigų kaina.

REKLAMA

„Aš nesu tas žmogus, kuris labai mėgsta dėmesį. Bet aš suprantu, kad tokia yra kaina, nes esu žinomas žmogus ir niekur nuo to nesidėsiu, nebent persidažysiu plaukus juodai, nusiimsiu akinius ar dar kažką pasidarysiu“, – 15min pasakojo I. Šimonytė.

Įdomu tai, kad mėgstamiausia savo vieta Vilniuje I. Šimonytė įvardija Antakalnio kapines, o viename interviu yra minėjusi, kad kapines mėgsta apskritai.

Niekam jau ne paslaptis, kad mėgstamiausia I. Šimonytės knyga – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“, kurią, kaip teigia politikė, ji skaitė tiek daug kartų, kad gali cituoti ištisas ištraukas.

„Tą knygą esu skaičiusi nežinau kiek kartų. Vieną kartą ją skaičiau vien tam, kad sau įrodyčiau, jog joje nėra frazės apie tai, kad alų pabranginusi Vyriausybė yra pasmerkta žlugti, kaip dažnai kalbama viešojoje erdvėje“, – 15min pasakojo I. Šimonytė.

Tiesa, knygos I. Šimonytės gyvenime vaidino svarbų vaidmenį nuo pat vaikystės. Ji juokiasi, kad ir trumparegystę „įsitaisė“ dėl pomėgio naktimis pasislėpus po antklode skaityti knygas iki paryčių.

„Man nelengva pasakyti, kokia būčiau, jeigu būčiau neskaičiusi. Visgi manau, būčiau nyki savo parapijos naujienomis užimta ir savo sermėgine tiesa įsitikinusi persona, bijanti kitokių ir apskritai kaitos“, – „Literatūrai ir menui“ svarstė I. Šimonytė.

Kitas neįprastas politikės pomėgis – dėlionės.

„Aš labai mėgstu „puzles“. Jeigu tokį dalyką galima pavadinti hobiu, tai kai aš susirandu kokią didesnę dėlionę, pasikloju ant grindų ir aplinkui rėplioju, kol viską sudėlioju“, – KK2 yra sakiusi politikė.

2015 m. I. Šimonytei įteiktas valstybinis apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius. Tuo metu ji ėjo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos pareigas.


Rašyti komentarą...
N
Neda
2020-11-19 17:57:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
Mums visi baisūs kas valdžioj man Šimonyte kaip protinga moteris patinka nepatinka kad tarnauja lanzbergių klanui ten tuštuma
Atsakyti
-41

V
Vytautas
2020-11-19 17:32:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ar Šimonytė, ar rašinio autorė kvaila parašiusi, kad "1987 m., vyko diskusija, kaip mes čia greitai gyvensime kaip Švedijoje"? Tik po Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimo 1988 m. birželio 3 d. pradėta pašnibždomis kalbėti apie ūkinį savarankiškumą TSRS sudėtyje.
Atsakyti
-19

A
Ada
2020-11-19 18:17:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai jau prastas lietuvių pasirinkimas. Greit pamiršote, ką ji kalbėjo per krizę
Atsakyti
-44

SKAITYTI KOMENTARUS (54)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų