Nepasitikėjimo keturiomis svarbiausiomis šalies valdžios ir teisėsaugos institucijomis – Seimu, Vyriausybe, teismais ir prokuratūra – reitingai viršija visus rekordus. Kaip jaustis paprastam žmogui, kuris kasdien su jomis susiduria, kasdien priverstas gyventi pagal jų kuriamas taisykles. Apie tai „Respublika" kalbasi su Klaipėdos universiteto Politologijos katedros vedėju docentu Sauliumi Šiliausku.
– Naujausių apklausų duomenys pribloškia. Lietuviai tiesiog katastrofiškai nepasitiki savo valdžia ir teisėsauga. Negi šios institucijos yra didžiausi priešai?
– Pirmiausiai reikėtų pasižiūrėti, ar stipriai Lietuva šituo nepasitikėjimo sindromu išsiskiria iš kitų to paties regiono šalių. Jeigu pažiūrėtume, pamatytume, kad turbūt nelabai. Čia yra platesnė ir bendresnė situacija, kai nepasitikima visos demokratijos veikimu. Tarp jų ir minėtomis institucijomis bei politinėmis partijomis.
Čia stebimas vadinamasis demokratijos paradoksas, kuris yra aktualus tiek jaunos, tiek brandžios demokratijos šalyse. Pastebėta, kad per dešimtmečius įvairių institucijų autoritetas, dėsningai, daugelyje šalių yra smukęs. Todėl sociologams, politologams ir filosofams užduodamas klausimas, kaip paaiškinti šį paradoksą.
– Piliečiai yra kritiškesni, nors negalima sakyti, kad jie nori kitokios, ne demokratinės, sistemos.
– Žinoma, yra tam tikra riba, už kurios išgyvenamas demokratijos patvarumas. Lietuva ir kitos jaunos demokratijos šalys balansuoja ties ta riba, kurią peržengus pradedama abejoti, ar tikrai dar gali pas mus išlikti teisinė, demokratinė valstybė.
Įvairūs įvykiai padidina nepasitikėjimo sindromą. Nepasitikėjimas partijomis, Seimu ar valdžiai atstovaujančiomis institucijomis išreiškia, mano įsitikinimu, kritiškumą, kritinį požiūrį. Piliečių lūkesčiai yra daug didesni, nei juos realizuoja jų atstovai ar minėtos institucijos.
– O kaip jaustis paprastam žmogui, kuris kasdien susiduria su institucijomis, kuriomis taip nepasitiki? Seimas leidžia neva įstatymus, Vyriausybė kuria neva žmonių gerovę, teismai vykdo neva teisingumą, prokuratūra neva gina viešąjį interesą.
– Nepasitikėjimas pas mus didesnis todėl, kad piliečiai nepasitiki ne tik institucijomis, bet ir vieni kitais. Trūksta, kaip sociologai vadina, socialinio kapitalo, kuris atsiranda iš sėkmingų iniciatyvų ir bendradarbiavimo. Kitur, esant taip pat kritiškiems piliečiams, pasitikėjimas vieni kitais yra šiek tiek didesnis. Tada taip nesijaučia tas cinizmas ir beviltiškumas, kaip Lietuvoje.
Kaip turi jaustis žmogus, neišvengiamai priverstas turėti su institucijomis tam tikrų ryšių? Tai, kaip su juo yra bendraujama, tik dar labiau pagilina nusivylimo, nepasitikėjimo ir apatiškumo jausmą.
– Ar yra kokia nors išeitis?
– Nėra stebuklingų receptų, kad viskas pasikeistų per mėnesį ar metus. Tai priklauso nuo mūsų pilietinės visuomenės brendimo, kaip sėkmingai pavyks įveikti ydingą ratą – iniciatyvos nepavyksta, nusvyra rankos ir padidėja susvetimėjimas bei atitrūkimas.
Kada politikai ir politinis elitas suvoks tikrąją atsakomybę, o visuomeninę pilietinę kontrolę ims vertinti kaip veiksmingą įrankį.
Dabar perskaitę žiniasklaidoje mes gebame tik pasipiktinti, bet kitokių veiksmų daugiau nėra. Vienas ar kitas skandalas tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad valdžia daro ką nori, į nieką nereaguoja, o mano balsas ir pasipiktinimas nieko nereiškia, nes aš esu menkas, nieko negalintis pakeisti sraigtelis.
Kalbino Darius ČIUŽAUSKAS
