Pasak jų, tai lemia tiek geresnės Lietuvos lenkų sąlygos, tiek Lenkijos pusėje išmoktos pamokos, tiek kontekstą pakeitęs Rusijos karas prieš Ukrainą.
Vis dėlto neatmetama, kad į valdžią atėjus radikaliems dešiniesiems, gali būti mėginama eskaluoti Lietuvos lenkų klausimus, tuo metu liberaliojo sparno pergalė palengvintų Lietuvos dilemą nuolatiniuose ginčuose remti ar Briuselį, ar Varšuvą.
„Nemanau, kad Lietuvos-Lenkijos dvišaliuose santykiuose reikia laukti kažkokio žemės drebėjimo. Ko gero esame tokioje jau komfortinėje situacijoje, kaip ir Prancūzija su Vokietija: nepaisant to, kas laimi rinkimus, vis tiek tie santykiai išlieka geri“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas Andžejus Pukšto.
Sekmadienį Lenkijos rinkėjai spręs, ar valdančioji konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) laimės trečią kadenciją iš eilės, ar valdžią perims liberali, proeuropietiška Donaldo Tusko vadovaujama Pilietinė koalicija ir jos partneriai, siekiantys pagerinti Lenkijos demokratinius standartus ir tarptautinę padėtį.
Abiems pagrindiniams varžovams turint panašų palaikymą, koalicinę dėlionę gali lemti mažesnės politinės jėgos: centristinis „Trečiasis kelias“ ar kraštutinių dešiniųjų „Konfederacija“.
Priklausomai nuo rinkimų rezultatų, gali būti formuojama „Teisės ir teisingumo“ mažumos vyriausybė su kraštutinių dešiniųjų parama, į valdžią ateiti D. Tusko koalicija arba įvykti pirmalaikiai rinkimai.
Lietuva rinkiminėje kovoje nefigūruoja
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų universiteto dėstytojas Mariuszas Antonowiczius (Mariušas Antonovičius) teigia, kad Lietuva Lenkijos partijų rinkiminėje kampanijoje iki šiol nefigūravo: „Lietuvos lenkų klausimas yra Lenkijos vidaus politikoje praktiškai išnykęs. Jis neegzistuoja šiuo metu. Rinkiminėje kampanijoje (...) dar labai skambiai neteko girdėti, kad būtų plačiau apie tai diskutuojama“.
Vis dėlto, pasak jo, egzistuoja tikimybė, kad į valdžią atėjus kraštutiniams dešiniesiems, bus pradėtos kelti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) skelbiamos problemos.
„Mažai tikėtina, bet negalima visiškai atmesti, kad pradės kraštutiniai dešinieji transliuoti vieną kitą konkrečiai (LLRA-KŠS lyderio – BNS) Waldemaro Tomaszewskio nusiskundimą, nes Tomaszewskis yra susigadinęs savo santykius su „Teise ir Teisingumu“ ir palaiko geresnius santykius būtent su kraštutiniais dešiniaisiais“, – sakė M. Antonowiczius.
A. Pukšto taip pat pastebėjo, kad „Konfederacijos“ atsidūrimo Vyriausybėje atveju, „gali būti kažkokių reikalavimų, kažkokių norų išjudinti, išeskaluoti lenkų tautinės mažumos klausimus Lietuvoje“, tačiau laikė tai veikiau teorine galimybe.
Politologai taip pat teigia, kad požiūris kertinėmis temomis, tokiomis kaip NATO svarba, partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis ar parama Ukrainai, dėmesys šalių gynybai ir energetiniams projektams išliks nepriklausomai nuo to, kas ateis į valdžią.
Be to, pasak politologų, svarbu nepamiršti, kad, nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs parlamento rinkimai, prezidento pareigose liks Andrzejus Duda. Tai, viena vertus, gali lemti potencialią trintį rinkimus laimėjus opozicinei jėgai, kita vertus, užtikrins tęstinumą santykiuose su Lietuva.
„Turėkime omenyje, kad dar metai Lenkijoje lieka iki prezidento rinkimų. Tai, ko gero, dar tas duetas – A. Duda–Gitanas Nausėda, jis dar gerą pusmetį puikiai veiks“, – sakė A. Pukšto.
Tuo metu M. Antonowiczius tvirtino, kad tam tikra trintis tarp Lietuvos prezidento ir Vyriausybės galėtų paskatinti Ingridos Šimonytės Ministrų kabinetą savo ruožtu ieškoti kontaktų su naujais valdančiaisiais.
Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, jog nerimo kelia „pusiau politinė krizė“ Lenkijos kariuomenės santykiuose su Gynybos ministerija, kai šią savaitę atsistadydino du aukšto rango generolai.
„Dabar yra tokia situacija, kad Lietuvai neaišku su kuo ten bendradarbiausi toje karinėje srityje, nes Lenkijos kariuomenėje yra tam tikra šioje vietoje netvarka“, – sakė politologas.
Santykių atšalimo neprognozuoja
Politologų nuomone, mažai tikėtina, jog paskutiniu metu pasitaisę Lietuvos ir Lenkijos santykiai, net ir pasikeitus valdžiai, galėtų vėl atšalti.
M. Antonowiczius pastebėjo, jog, lyginant su laikais, kai Lenkijos premjeru buvo D. Tuskas, situacija yra ženkliai pasikeitusi: bendradarbiavimą ir susitelkimą skatina išaugusi Rusijos grėsmė, be to, išspręsta daug Lietuvos lenkų problemų, kėlusių įtampą dvišaliuose santykiuose jo premjeravimo metu.
Jis taip pat pastebėjo, jog Lietuvos ir Lenkijos santykius lems ne tik kaimyninės šalies užsienio politika, bet ir tai, kokią poziciją vienu ar kitu klausimu užims Vilnius. Pavyzdžiui, Lenkijai neplanuojant atsisakyti atominės energetikos projektų, gali augti šios šalies trintis su Vokietija.
„Čia jau skirtumas yra, kaip tai paveiks santykius, bet požiūris į Vokietiją gan skiriasi, nes Lietuva labai aiškiai mato Vokietiją kaip saugumo veikėją, Lenkijai nepriklausomai nuo partinės priklausomybės Vokietija saugumo prasme yra nulis“, – sakė politologas.
Jis taip pat tvirtino, kad tęsiantis diskusijoms dėl Ukrainos europinės integracijos, vis opesnis taps šios šalies grūdų importo klausimas, dėl kurio santykiai su Lenkija jau ir dabar yra įtempti. Be to, ši problema gali tapti aktuali ir Lietuvai.
„Gali paaiškėti, kad Lietuvos ūkininkai labai panašiai matys ukrainietiškus grūdus kaip ir Lenkijos ūkininkai“, – kalbėjo M. Antonowiczius.
Pasak politologų, jeigu Lenkiją valdys Pilietinė komisija, didžiausi pokyčiai įvyks santykiuose su Briuseliu, kurie Lenkijoje, pasak A. Pukšto, yra „atskirties linija“ tarp pagrindinių varžovų.
„Ko gero, jeigu laimėtų opozicija, būtų daugiau bendradarbiavimo, bet irgi nepranašauju kažkokių revoliucijų. Būtų daugiau bendradarbiavimo Europos Sąjungos institucijose, nes tada Lenkija ir Lietuva veiktų kartu Europos Sąjungos branduolyje“, – sakė A. Pukšto.
Pasak M. Antonowicziaus, tuo atveju, jeigu laimės opozicija, „Lietuvai dings tas klausimas, ar Briuselis, ar Varšuva“.
M. Antonowiczius neatmetė galimybės, jog suformavus „Teisės ir Teisingumo“ vyriausybę, palaikomą kraštutinių dešiniųjų, iš Lenkijos galima sulaukti daugiau antieuropietiškos retorikos, tačiau abejojo, ar būtų imamasi iniciatyvų, kurios smarkiai pablogintų santykius su Bendrija.
„Gali vėl iškilti kažkokios problemos dėl Ukrainos, vėlgi retorinių ar kažkokių veiksmų atžvilgiu, ir gali tekti vėl įsiterpti Lietuvai kaip tarpininkei tarp Ukrainos ir Lenkijos“, – prognozavo politologas, teigdamas, jog tai taptų proga ir Lietuvai sustiprinti savo pozicijas.
M. Antonowiczius pabrėžė ir tai, jog tolesnių santykių perspektyvos priklausytų ne tik nuo Lenkijos, bet ir nuo Lietuvos pusės.
Politologai pažymėjo, jog D. Tuskas, anksčiau užsienio politiką siejęs su didžiosiomis Europos valstybėmis, greičiausiai taip pat turėjo galimybę įvertinti, jog tokia pozicija yra klaida.
„Šiek tiek anksčiau D. Tuskas ignoruodavo mažas valstybes. (...) Bet, ko gero, drįstu manyti, kad šiek tiek ir jis pasimokė iš savo klaidų“, – sakė A. Pukšto.
„Lenkija yra tokia valstybė, kuriai reikia turėti balansą tarp mažesnių valstybių ir tarp didelių valstybių, nes, ką parodė ta pati Ukrainos situacija – neužtenka, kaip D. Tuskas stengėsi, būti gerais draugais su vokiečiais, nes pradeda skirtis nuomonės ir reikia turėti tų mažesnių valstybių koaliciją“, – tvirtino M. Antonowiczius.
„Bet lygiai taip pat negalima būti vien tik su Vidurio Europa. Kai buvo Trijų jūrų iniciatyva, vis tiek reikėjo pritarimo iš Briuselio, iš Berlyno, kad tai galėtų pajudėti iš mirties taško“, – pridūrė jis.
