Praėjusią savaitę Seimo socialdemokratai svarstymui pateikė progresinių mokesčių klausimą. Deja, be didesnių diskusijų valdantieji tėškė projektą į stalčių. Kodėl?
Socialdemokratai jau ne kartą visuomenei bei valdančiajai daugumai teikė argumentus, kad progresinių gyventojų pajamų mokesčio tarifų įvedimas leistų surinkti daugiau lėšų į valstybės biudžetą iš didesnes pajamas gaunančių asmenų, o ne taupyti mažiausias pajamas gaunančių asmenų sąskaita. Nes būtent tokios praktikos ėmėsi dabartinė šalies Vyriausybė. „Naktinė“ mokesčių reforma stipriausiai smogė būtent mažiausias pajamas gaunantiems, nes padidėjo būtiniausių kasdienių produktų kainos, sumažėjo kultūros darbuotojų pajamos. Kitos taupymo „akcijos“ taip pat kirto toms visuomenės grupėms, kurios ir taip vos „galą su galu“ suduria.
Taigi mokesčių didinimas vardan didesnių biudžeto pajamų jau vyksta, tačiau kodėl šitoje situacijoje nenorima pagal socialinės sanglaudos idėją apmokestinti tą visuomenės sluoksnį, kuris yra mažiausiai pažeidžiamas ir kuriam mokesčių padidinimas reikštų galbūt prabangos, o ne būtinybės prekių atsisakymą.
Mano manymu, dabartinė ekonominė krizė yra palanki terpė atsigręžti į progresinius mokesčius, nes pirmiausia būtų galima, nekeliant socialinės įtampos padidinti įplaukas į biudžetą ir, antra, būtų sumažintas socialinis žmonių susipriešinimas, nes sunkiausiai besiverčiantis matytų, kad turtingieji sudėtingu valstybei momentu labiau prisideda prie viešojo intereso užtikrinimo.
Kuriant šiuolaikinę žiniomis grindžiamą ekonomiką, neišvengiamai turime investuoti į viešąsias paslaugas – mokslą kaip intelektinio kapitalo generatorių, aukštos kvalifikacijos specialistų ruošimą ir technologinės bazės užtikrinimą, nes antraip šnekos apie modernią ekonomiką ir liks tik šnekomis. Atkreipkite dėmesį, kokius socialinius pokyčius programuoja konservatorių nuožmiai stumiama aukštojo mokslo reforma. O reiškia ji visišką mokslo komercializavimą. Jaunimas skatinamas rinktis didžiausią ekonominę grąžą per trumpiausią laiką garantuojančias profesijas. Visi suprantame, kad tokių profesijų yra labai nedaug, o norinčiųjų jas studijuoti tik augs, taigi nereiks ilgai laukti, kol pamatysime tūkstančius naujai „iškeptų“ teisininkų ir vadybininkų darbo biržoje.
Tai tik vienas iš pavyzdžių iš neo-liberalistinių dešiniųjų idėjų, kurios be didelių svarstymų ir aiškinimų visuomenei stumiamos Seime. Noriu pabrėžti, kad šiuo savo rašiniu jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad rinkos ekonomika ir privatus verslas yra vengtini. Anaiptol, tai yra visuomenės darbo ir pajamų šaltinis. Ypač smulkusis verslas yra vertinamas už tai, kad pajėgus iš esmės spręsti užimtumo problemą, todėl visuomet pasisakau už jo interesų gynimą ir sąlygų gerinimą. Tačiau viešųjų paslaugų privatizavimas turi turėti aiškias ribas. Beje, tos ribos yra nustatytos netgi mūsų pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje, juk būtent joje yra įtvirtintos teisės į nemokamą mokslą ir gydymą. Taigi valdančiųjų intencijos, motyvuojant krize ir reformomis, šias teises riboti grasina ne tik socialinių įtampų proveržiais, bet ir konstitucine krize.
Turime gerų pavyzdžių kaip Švedija, Vokietija, rodančių, kad progresiniai mokesčiai yra galimybė perskirstyti mokesčius naudai tų žmonių, kurie gauna mažesnes pajamas, tačiau kažkodėl netikime jais, gąsdinamės investicijų atbaidymais, ekonomikos stabdymu o iš tiesų tik giname saujelės žmonių interesus.
Zigmantas Balčytis yra LSDP narys
