Viskas šiuo metu laikosi ant atskirų žmonių iniciatyvų ir vietos „bepročių“

 Kaip ir žadėjau, rašau nedidelį komentarą po savo kelionių per Lietuvą ir susitikimų su (gal) būsimaisiais aktoriais, kurie jau birželio 19, 20 dienomis bandys savo laimę stodami į V.Bareikio ir A.Latėno renkamą aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Mano mintis buvo apkeliauti kelis Lietuvos miestus ir susitikti su to miesto jaunaisiais teatro žmonėmis. Atsakyti į jiems rūpimus klausimus bei pačiam iš arčiau susipažinti su ateities teatro jaunimu. Labai dėkoju kavinių tinklui „Vero Café”, kurie kiekviename mieste draugiškai sutiko, priėmė ir mielai dalyvavo šioje iniciatyvoje.

Prieš šias keliones vienas mano kolega manęs paklausė - KAS TAU IŠ TO? Tada ir pats trumpam pagalvojau, bet dabar galiu užtikrintai sakyti, kad tai - vienas geresnių dalykų, kurie galėjo man atsitikti. Per tokį trumpą laiką pavyko savo akimis pamatyti ir suvokti aibę svarbių dalykų.

O dėl to naudos ieškojimo visur - čia atskira tema…Viename iš miestų jaunas vaikinas paklausė - O KAS MAN IŠ TO , kad aš stojamiesiems išmoksiu tris puslapius teksto, o mane nutrauks jau trečioje eilutėje? KAS MAN IŠ TO? KAM STENGTIS? Nelabai žinojau, ką jam atsakyti… Tiesiog matyt dabar toks laikas - KAS MAN IŠ TO?

REKLAMA

Žodžiu.

Per penkias dienas aplankiau penkis miestus ir susitikau su daugiau nei šimtu žmonių. Taip jau sutapo, kad kiekviename iš miestų pavyko susitikti ne tik su žmonėmis, siejančiais savo ateitį su teatro studijomis, bet ir su to miesto teatro entuziastais ar jau studijuojančiais žmonėmis.

Panevėžyje pabendravau su to miesto teatro studijos atstovais, Šiauliuose užtaikiau į jau dešimt metų rengiamą studentų teatro festivalį „Po Saule”, Klaipėdoje teko pabendrauti su vieno iš šiuo metu Klaipėdos menų fakultete esančio aktorių kurso žmonėmis, Kaune su VDU studentais, Vilniuje…- tiesa sakant Vilniuje atėjo mažiausias skaičius žmonių, kas irgi buvo įdomus faktas.

Didžiausia bendra tendencija, kurią pajutau yra tokia - viskas šiuo metu laikosi ant atskirų žmonių iniciatyvų ir tos vietos „bepročių“ (gerąja prasme), aukojančių savo laiką, pinigus ir energiją tvarkymuisi bent savo “sodelio” ribose, - tokiose vietose iš tiesų vyksta kūrybinis darbas ir kartais net skurdžios sąlygos visgi yra išnaudojamos tinkamai ir jaunų žmonių ateitis nėra griaunama. Taip pat būtina sąlyga, kad tas “beprotis” nebūtų praradęs tikėjimo menu - ačiū dievui, tokių žmonių dar tikrai yra. Nedaug, bet yra ir skųstis tikrai negalima, - mūsų šaly visko yra nedaug ir tuo reikia mokėti džiaugtis, bet dėl kai ko tikrai reiktų nerimauti. 

Egzistuoja dalykai, kurie verčia galvoti, kad bendra aktorių rengimo programa ir sistema šalies mastu yra tragiškoje padėtyje bei reikalauja reformos ar bent jau netylėjimo iš pačių studentų. Kai kur egzistuoja tokie kursai, kurie studijuodami aktorinį meistriškumą neturį dramaturgijos ar teatro istorijos paskaitų- mat šiuo metu tame mieste nėra tokio dėstytojo…Taip pat Kursai surenkami vadovų, kurie po kelių mėnesių ar metų keičia savo gyvenimo planus ir juos tiesiog palieka. Kursams dėsto visiškai nekvalifikuoti žmonės. Paskaitos vyksta auditorijose, kurios labiau primena KGB muziejų, nei normalią kūrybinę aplinką.

REKLAMA

Teatras yra labai subjektyvus reikalas, vieniems jis gali patikti, kitiems - ne, vieniems vienas stilius yra artimas kitiems - kitas. Neturime net kažkokių konkrečių gairių, pagal kurias įvardintume, kas yra profesionalas, o kas ne. Tiek tarp mėgėjų yra žymiai labiau atsidavusių ir darbštesnių žmonių nei vadinami diplomuoti profesionalai, ir lygiai taip pat tarp scenos menų profesionalų yra tokių žmonių, kurie jau seniai dirba žemiau megėjiško lygmens.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų