Nors gimiau ir užaugau Lietuvoje, laikau save vakariečiu. Manau, daugelis mano amžiaus žmonių savęs nebelaiko rytų kultūros dalimi. Žinoma, prie savi-identifikacijos nemaža dalimi prisidėjo JAV politika rytų Europos valstybių atžvilgiu, griuvus komunizmui. Ir tebūnie.
Nepaisant visų krizių, laukinio kapitalizmo, socialinės diferenciacijos ir destruktyviai egoistiškų bankų, turiu padėkoti vakarams. Už muziką. Dėkoti už greito vartojimo atlikėjus būtų gėdinga, todėl dėkoju už roką. Visokį koks tik buvo iki dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios.
Nebandysiu apsimesti labai avangardišku, meniškos sielos asmeniu ir nemeluosiu, kad labai domiuosi taip vadinama „požeminė“ muzika. Nors tenka pripažinti, kad būtent po žeme gyvena muzikos su siela atlikėjai. Man, visiškam vartotojui, parduotos muzikos mėgėjui, labiau rūpi matomos ir girdimos muzikos tendencijos.
Visada stebėjausi roko muzikos, politikos ir socialinės padėties paralelėmis. Labai atidžiai įsižiūrėjus nesunku pastebėti, jog rokas ir politika žengia koja kojon. Gitaromis, gergždžiančiais balsais, trankiu ritmu ir dažniausiai nemažomis narkotikų dozėmis ginkluoti asmenys visada buvo kartos ar tam tikros grupės žmonių balsai. Suprasti kodėl – nesunku: viskuo patenkinti žmonės dažniausiai muziką naudoja kaip foną, kai tuo tarpu liūdintieji, nusivylę ar pametę gyvenimo tikslą ieško atramos, o kur geriau ją rasi jei ne muzikoje.
Vienas dalykas, kurį reikia suprasti apie sunkesnę muziką yra tas, kad ji nėra tik muzika, kaip garsas. Dažniausiai profesionalia akimi žiūrint, roko garsai yra primityvūs ir paprasti, tačiau jie visada įkūnija idėją ar gyvenimo stilių.
Juk tie „bičai“ ant scenos įgyvendino tai, apie ką daugelis mūsų ne kartą, bent jau tyliai pasvajojo. Todėl pirkdami jų muziką, perkame ne tik tekstus ar garsus, perkame svajones ir gyvenimo būdą. Gyvenimo būdą, kuris yra toks laukinis ir viskuo žavintis, kad pasinėrus į muziką ir pats gali tapti to nuostabaus vyksmo dalimi. Kiek iš mūsų niekada nėra susitapatinę su kokios nors grupės lyderiu? Kiek iš mūsų niekada nenorėjo paleisti savo vidinį žvėrį ant scenos?
Žmogui, kuris nemėgsta roko mano žodžiai atrodys labai jau naivūs ir vaikiški, tačiau leiskite man pasakyti, kodėl rokas ypatingas. Tai muzika apie kurią gali kalbėti. Ką diskutuoti apie šokių muziką? Jos esmė padėti judėti, tai ji ir padaro, pripažinkime, šokių muzika yra nuasmeninta.
Taip, šokių muzikos atlikėjai yra ne ką mažiau gabūs nei kiti atlikėjai, tačiau jų muzika atlieka fono darbą, jos galima klausytis kažką veikiant. Šokant, dirbant ar tvarkant namus. Tuo tarpu rokas turi mintį, kurios gali ieškoti valandų valandas.
Talentingų atlikėjų dainos kartais taip įtraukia, kad nejučiomis pradedi ieškoti informacijos, kokiomis aplinkybėmis daina buvo kuriama, kodėl ji būtent tokia o ne kitokia. Ir visa tai vien tam, kad ją suprastum geriau, o supratęs pamatytum, kad rokas kyla iš kasdienių problemų, kurias patiria visi mirtingieji. Kuo gilesnė ta paslaptis, kuo daina pilnesnė metaforų, tuo ji labiau įtraukia ir liuluoja .
Gal todėl labai sunku klausyti šiuolaikinio populiariojo hiphopo, mat susidaro įspūdis, kad pagrindinės tos muzikos atlikėjų problemos yra per didelis pusnuogių merginų ir pinigų kiekis. Kartais net juokinga, kokiais rimtais veidais dainuojama apie tai kaip linksma šokti klube. Kodėl sunku tapatinti save su pop atlikėjais, manau visiems aišku. Pop atlikėjai, kaip cirko augintiniai, į juos gražu pažiūrėti, gali net sumokėti už bilietą į renginį, kur jie per degančius lankus šokinėja, tačiau sutapatinti save su meška ant triratuko sunkoka.
Vis dėlto atidžiau pažiūrėję į tai kas vyksta roko scenoje pastaruoju metu, darosi liūdnoka. Žinau, jog ne kartą rokui buvo kasama duobė, kaip muzikos stiliui, kuris perdegė. Tikiuosi kad ir dabar tai tėra pereinamasis laikotarpis į kažką labai unikalaus. Kaip teigė Dave Grohl, buvęs grupės Nirvana būgnininkas ir dabartinis grupės Foo Fighters lyderis, „šiuolaikinis rokas tapo toks atidirbtas, kad sunku skirti studijinį įrašą nuo gyvo koncerto“.
Šis pastebėjimas daug kam keltų nuostabą, mat jei atlikėjai sugeba taip puikiai atlikti kūrinius, problemos lyg ir neturėtų būti, bet jei kūrinys skamba vienodai, kurių galų reikia mokėti pinigus už tai, ką gali išgirsti iš savo grotuvo? Kaip minėjau prieš tai, klausydami apsvaigusių, netvarkingų jaunuolių riaumojimo, ieškome minties, o ne tvarkos. Įdomi ne tik daina, bet ir tas pašėlęs gyvenimo būdas, kurį sau gali leisti tokios muzikos atlikėjai, nes jiems paprasčiausiai nerū pi niekas kita, kaip tik muzika.
Tuo tarpu dabartiniai top'ų karaliai dažniausiai gyvena pavyzdingą gyvenimą, skatina jaunimą gelbėti badaujančius ir gyventi tvarkingai. Tokiu atveju, rokas, kaip maištaujančiųjų užuoveja tampa okupuota asmenų, kurie dusina jaunimą tokiais pat patarimais, kaip mokytojai ar tėvai.
Apie Lietuvos roko situaciją dažniausiai atsiliepiama labai negatyviai. Ir iš tikro, radijas ignoruoja jaunuosius atlikėjus, nes didžioji eterio dalis nori girdėti lengvą ir neįpareigojančią muziką. Vis dėlto, Lietuvoje vyksta ir manau dar ilgai vyks roko festivaliai, suburiantys nemažai žmonių. Gal netgi sulauksime lietuviško muzikos fenomeno, kuris sugebės tai, ko nesugebėjo nei viena Lietuvos grupė – išgarsėti.
Nereikia galvoti, kad tikras muzikantas turi siekti šolvės, tačiau sunku įsivaizduoti kitokį pripažinimo matą. Visada kalbama apie tai, kad Lietuvoje nėra pinigų ir pakankamai gyventojų, kad kokia nors grupė galėtų tapti populiari ne tik Vilniuje, bet ir labiau į Vakarus esančioje Lenkijoje ar netgi dar toliau.
Taip teigiantys tikriausiai pamiršta, kad visos sudedamosios dalys rokui Lietuvoje yra: pamirštas, piktas ir gabus jaunimas. Panašiai JAV jaunimas jautėsi dešimto dešimtmečio pradžioje, ir tai sąlygojo taip vadinamos grunge muziko iškilimą. Mums tereikia palaukti ir tikėti.
Nenoriu iškelti roko ant pjedestalo, kaip kažkokio dieviško kūrinio. Rokas iš principo nėra geresnis, nei bet koks kitas muzikos stilius – ginčytis dėl muzikos, tai lygu ginčytis dėl skonio. Žmogui mėgstančiam klasikinę muziką, rokas gali atrodyti, kaip brutalus ir nereikšmingas įbrėžimas muzikos istorijoje.
Muzika, tai autoriaus minčių konstruktas, jo suvokimo išraiška. Tikriausiai dėl to ir graudu matyti vaikus, dievinančius atlikėjus, kurie ir tėra atlikėjai, kurie nei kuria muziką, nei rašo posmus jai. Visada tikėjau, jog būtent rokas įkūnija esančią visuomenės situaciją, mat jei milijonai klauso žmogaus, kuris rėkia kaip jam skauda, tikriausiai jiems taip pat skauda ir jie nori rėkti kartu.
Ši muzika visada nešiojasi žavesio aurą, kuriai nesunku pasiduoti. Tačiau kam priešintis, kai taip gera būti suprastam nors tų, kurie niekada tavęs nepažins.
