Natalija KONDROTIENĖ
Šiaulietė Dalytė Žylienė jau šypsosi. Per didžiausią gyvenimo išbandymą – susirėmimą su krūties vėžiu – nepalūžo. Ji atrado kitų gyvenimo spalvų. „Reikia vertinti ir džiaugtis, kad esi, kad jauti, kad džiaugiesi“, – sakė moteris.[
Išmoko džiaugtis
Su ponia Dalyte susitikome prie Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos. Jos laukė vizitas pas specialistą, kuris nuolat stebi sveikatos būklę.
Šviesiai apsirengusi, besišypsanti moteris sako, kad tik susirgusi pamatė, kiek dar daug žmonių nežino paprasčiausių dalykų apie vėžį: kad jis neužkrečiamas, kad žmogus gydymo metu yra labai pažeidžiamas.
„Mano gyvenime atsirado riba: gyvenimas iki vėžio ir po jo. Du visiškai skirtingi gyvenimai, skirtingi ir supratimai apie gyvenimą“, – sako ponia Dalytė.
Susirgusi krūties vėžiu labai aiškiai pajuto, kad už nugaros jai įsitaisė mirtis, kuri gali pasikviesti bet kurią minutę. Įstrigo vieno gydytojo frazė, kad visi sėdi ant vulkano, kuris nežinia, kada išsiverš.
„Man tai buvo dievulio perspėjimas, kad privalau gyventi kitaip. Jei nesupratau siunčiamų signalų, pati kalta. Trinktelėta dar stipriau – susirgau vėžiu, – pasakoja moteris. – Anksčiau buvo daugiau pykčio, savęs netausojau, dabar gyvenu kitaip. Džiaugiuosi gyvenimu, gamta, viskuo.“
Signalų nepastebėjo ilgai
Moteris permąsčiusi savo gyvenimą nusprendė, kad signalų atkreipti dėmesį į savo sveikatą būta, tačiau tada to nesuprato. Pastebi, kad retai žmogus įsiklauso į savo kūną.
„Vienas pirmųjų signalų – nuovargis. Ką bedaryčiau, kamavo energijos stygius, nepailsėdavau, paprasčiausiems darbams reikėdavo sukaupti visas jėgas. Nuėjusi pas gydytoją išgirdau, kad reikėtų pasidomėti skydliaukės darbu, tačiau minčių apie rimtą ligą nebuvo“, – sakė moteris.
Vizitas pas gydytoją ginekologą. Po krūtų apžiūros jis pastebėjo, kad krūtys yra skirtingo dydžio.
„Reikėjo jau pradėti lėkti, ieškoti, bet kažkaip viskas nurimo. O gyvenime tuo metu buvo sunkus periodas, kupinas pykčio, nusivylimų, neigiamų emocijų, streso. Apie save mažiausiai galvojau“, – prisiminė moteris.
Liga nesnaudė. Kartą su vyru nuėjusi į vieną miesto sporto klubų pasportuoti, persirengdama veidrodyje pamatė raudoną krūties dalį, nors anksčiau pakitimų nematė.
Ne visi tyrimai rado vėžį
„Po konsultacijos gydytoja siuntė atlikti mamogramos. Jokių pakitimų nerado. Rentgenas irgi įtarimų nesukėlė. Laiminga išeinu iš kabineto, iš aparato nusiperku kavos, ramiai atsigeriu. Dar liepia krūtų echoskopiją pasidaryti“, – pasakoja D. Žylienė.
Kelis kartus tyrimo metu pasakytas žodis „navikas“ privertė suklusti. Po tyrimo moteris paprašė gydytojos nieko nuo jos neslėpti ir pasakyti tiesą. Patvirtino, kad įtariamas vėžys. Vėžio žymenų tyrimas jokių pakitimų neparodė.
„Atlikta biopsija patvirtino, kad tikrai yra vėžys. Antrosios, pereinančios į trečiąją stadiją. Išoperavo, pašalino krūtį, limfmazgius. Gydytojai pasakė, kad be chemoterapijos neapsieisime“, – prisimena kelių metų senumo išgyvenimus.
Vienintelė mintis – tik ištverti
Sužinojusi patvirtintą diagnozę puolė ieškoti informacijos apie ligos eigą, gydymo būdus, perspektyvas. Prasidėjo chemoterapijos kursas. Žinojo vienintelį dalyką – privalo išgyventi.
„Jautiesi kaip mėsos gabalas. Gyvas tik tiek, kad guli atsimerkęs ir kvėpuoji. Susilašini tą dieną, kitą gali pradėti judėti. Plaukai slinko. Bandai ir su skarele, ir su peruku vaikščioti, o tau žmonės į akis ima sakyti, kaip čia atrodai? Negi kiekvienam dabar pasakoti“, – dalijosi patirtimi moteris.
Kad būtų sustabdytas vėžinių ląstelių vašėjimas, buvo pašalinta gimda. Kamavo jausmas, kad tapo kitokia negu visos moterys.
„Niekas nežino, kiek ir kur man skauda. Nedemonstruoji savo skausmo, ir suprasti gali tik žmogus, kuris patyrė tą patį“, – patikino moteris.
Gydymas – efektyvus
Po chemoterapijos bei spindulinio gydymo vėžinių ląstelių plitimas buvo sustabdytas. Periodiškai atliekami tyrimai.
„Perėjusi chemoterapijos kursą, spindulinė buvo kaip sanatorija. Birželio 21 dieną buvo lygiai dveji metai, kaip baigta chemoterapija, o rugpjūčio 21 dieną – spindulinės terapijos pabaiga. Tų datų niekada nepamiršiu“, – šypsojosi ponia Dalytė.
Po onkogenetinių tyrimų paaiškėjus, kad ji yra apie 15-20 procentų BRCA1 ir BRCA2 genų nešiotoja, perspėjo savo seseris, kad būtų budresnės, tikrintųsi savo sveikatą.
Kito patirtis – pastiprinimas
Susirgusios D. Žylienės keliai nusitiesė ir į Šiaulių moterų krūties patologijos asociaciją „Salvia“, kur ji yra bene viena jauniausių narių. Pajuto ne tik palaikymą ir supratimą tokia pat liga sergančių moterų, bet ir surado daug reikalingos informacijos.
„Gydytojas vizito metu dirba, pildo popierius, apžiūri, už durų laukia daug kitų pacienčių, todėl kalbėtis ir atsakinėti į visus rūpimus mūsų klausimus tikrai nėra kada. „Salvia“ pasikviečia specialistus, kad mums paaiškintų, suteiktų žinių“, – pasakojo ponia Dalytė.
Sergančiai moteriai vienas svarbiausių dalykų yra neatsiriboti nuo kitų su savo baimėmis ir skausmu.
„Man to reikėjo. Nežinau, ko kitoms moterims reikia, bet vienai negalima likti su liga. Tai labai sunku“, – tikino moteris.
