Spalio pabaigoje buvo paviešinta ELTOS užsakymu atlikta gyventojų apklausa apie tai, kaip šalyje veikia demokratija. Į klausimą, ar valdžia turėtų užtikrinti, kad būtų patenkinti visuomenės poreikiai, ar kiekvienas žmogus turi pats rūpintis savimi, pirmąjį variantą rinkosi net 79 proc. lietuvių.
Keista, nes bet kuris labiau išsilavinęs žmogus supranta, kad valstybė nei gali, nei privalo rūpintis žmogaus poreikiais. Bet toks lietuvaičių požiūris amžinai nevyraus, nes akivaizdu, jog greit užaugs ir valstybės vairą perims kitaip mąstantys piliečiai su realesniais lūkesčiais.
Aukštasis mokslas leis suformuoti pagrįstus lūkesčius
Lietuva pagal aukštojo mkslo siekiančio jaunimo procentą yra tarp lyderių Europoje. Pas mus aukštojo mokslo siekia apie 75% abiturientų. Nors tai neatitinka darbo rinkos poreikių, bet reiškinys turi didelį privalumą. Aukštasis mokslas nori nenori, bet lavina žmogų, jis labiau orientuojasi bendrosiose universaliosiose disciplinose, netgi tokiose, kaip valstybės reikalai, politologija ir teisė. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad menkiausios kultūros žmonės po studijų grįžę į gimtus kraštus nebeatpažįstami savo draugų. Juos pagrįstai galima pripažinti intelektualais ir nesvarbu, ką studijavo, šie žmonės žino, ką veikia seimas, vyriausybė ir kuo šių kompetencija skiriasi.
Taigi, Lietuvoje neišvengiamai auga naujoji karta, kurios dauguma bus išsilavinę. Ši karta jau dabar supranta, kad valstybė yra ne blogis, o tiesiog problema, kaip sakė vienas JAV prezidentas. Suprasdami, kad valstybė jiems niekuo padėti negali, piliečiai iš jos nesitiki savo problemų sprendimo.
Valdžia gali viso labo mažiau trukdyti
Gauti butą, kaip tarybiniais metais, jaunam žmogui jau nesuprantamas dalykas. Įgijęs aukštąjį išsilavinimą, toks žmogus nesvajoja apie bedarbio pašalpas ar minimalų atlyginimą- tam ir mokėsi, kad būti aukščiau ir gauti didesnes už minimalias, pajamas. Todėl jaunai kartai minimalūs atlyginimai nėra svarbu- jei ir gauna juos dabar, tai nesitiki ilgai užsibūti šioje pajamų grupėje. Taigi, siekiančiai aukštojo mokslo jaunai kartai minimalūs atlyginimai bei pašalpos nėra pirmo svarbumo klausimai.
Populiarių lozungų, kaip kad „darbo, pensijų ir mažesnių algų seimūnams“ jaunoji karta nelabai palaiko, nes supranta, kad valdžia viso gyvenimo žmogui sustyguoti nei gali, nei privalo- kiekvienas pats atsakingas už tai, kad susirastų darbą, susitaupytų ir nebūtų apvogtas.
Ko nori išsilavinę rinkėjai
Šiuo metu politikai nesupranta, kad reikalavimai dėl pensijų, minimalių algų, pašalpų, darbo vietų iš tikrųjų yra reikalavimai daryti reformas Sodroje, verslo aplinkos sąlygų gerinimą bei reikalavimai kovoti su korupcija. Girdėdami skatinimus didinti pensijas, minimalią algą, pašalpas, politikai pradeda galvoti, kada ir kiek jas padidinti. Girdėdami priekaištus dėl nedarbo, siūlo didinti valstybės tarnybos aparatą, kuris pats savaime nekuria pridėtinės vertės. Išsilavinusį žmogų tas siutina, nes jis supranta, kad nebus didesnių pensijų, minimalių algų, pašalpų, nepertvarkius Sodros sistemos. Nebus naujų darbo vietų nelengvinant verslo aplinkos, nemažinant mokesčių naštos. Nebus pasitikėjimo valstybe, vadinasi, didės emigracija, kol veši korupcija, nekompetencija, idėjų trūkumas bei neteisingumas piliečių atžvilgiu.
Tad įžvelgiu, kad ne už kalnų laikas, kai reikalavimas „didesnių pensijų“ bus suprastas „darykite reformas Sodroje“. „Duokite darbo“ bus suprasta „palengvinkite sąlygas verslui“. Ir neturintys idėjų politikai neišsisuks vien tik aritmetiškai padidinę pensijas ar plėsdami valstybės tarnybos aparatą.
Artūras Vinckevičius
