Seniai koks įvykis turėjo tokį didelį atgarsį, kaip naujojo prekybos centrų tinklo Lietuvoje atidarymas. Praėjo daugiau nei savaitė, eilės vis dar netrumpėja, kaip ir diskusijos apie jas ir ką jos reiškia. Įvairiais atžvilgiais panagrinėjus tą „eilių“ reiškinį jis atskleidžia labai daug apie mūsų valstybę ir visuomenę.
Galima pagalvoti, kad lietuviams tik duok progą suformuoti eilę ir ji iš karto atsiras. Tam įtakos tikriausiai kažkuria dalimi turi ir istorinė patirtis dėl sovietmečio, tačiau tai tebūtų per paprastas reiškinio nurašymas. Milžiniškos eilės lydi ir kitų parduotuvių atidarymą visame pasaulyje: JAV, Kinijoje ir bet kur kitur. Internete įrodymų daugiau nei reikia, kai žmonės dar prieš prekybos centro atidarymą ar naujo produkto pasirodymą savaitę prieš užsiima eilę, miega gatvėse ar netgi moka pinigus kitiems, kad „palaikytų eilę“. Mano nuomone, priežastys kur kas gilesnės.
Socialinių tinklų „riteriai“ stovinčius eilėje pasitiko su patyčių ir netgi, sakyčiau, pagiežos banga ir būtent šis skirtumas tarp tų, kurie stovėjo eilėse ir tarp tų, kurie nuo jų atsižegnojo išryškino tą seniai jaučiamą atskirtį tarp visuomenės grupių.
Kaip socialinėje erdvėje pastebėjo vienas politologas, bėda ta, kad tam tikras siauras socialinis sluoksnis (pavadinkim jį „elitu“) nesupranta, kokiomis realijomis gyvena didžioji dalis Lietuvos gyventojų: per mažomis pajamomis ir per didelėmis kainomis. Kitaip sakant, būnant Maslow piramidės viršuje pagal poreikius (savęs išraiška), labai sunku suprasti, kad kažkas gyvena apatinėse pakopose (fiziologiniai poreikiai, saugumas). Dar sunkiau suprasti, kad tokių žmonių iš tiesų yra daug.
Atotrūkis tarp skirtingai gyvenančių jau taip pažengęs, kad nebesugebame suprasti, kad kažkas gyvena kitaip, blogiau, mažiau pasiturinčiai, kad kažkas neturi pasirinkimo/gabumų/žinių ir galimybių keisti darbus, uždirbti daug daugiau, galų gale, net neturi kada apie tai galvoti. Jiems šiandienos tikslas yra išgyventi, kaip nors ištempti iki kito mėnesio, kaip nors neprapulti, bet dar tuo pačiu ir padėti savo vaikams, anūkams, artimiesiems. Užuojautos tame sluoksnyje daugiau, o „elitas“ to matyti nenori.
Blogiausia ne tai, kad egzistuoja atskirtis tarp vienų ir kitų – ta atskirtis egzistavo visais laikais, visame pasaulyje: visada kas nors geriau gyveno už kitus ir tikriausiai visada taip bus, nepriklausomai nuo santvarkos. Blogiausia yra tai, kad Lietuvoje neturime absoliučiai jokio solidarumo tarp tų, kuriems gyvenime labiau pasisekė ir tarp tų, kuriems sekasi prasčiau.
Prasčiau gyvenančių yra visur: ir JAV, ir Norvegijoje, ir Šveicarijoje, ir bet kur kitur, tačiau ten neegzistuoja tokios masinės patyčios ir pagieža mažiau uždirbantiems savo buvusiems klasės draugams, kaimynams, giminaičiams – savo šalies piliečiams.
„Elitas“, „miesčionys“, „ponai“, „auksinis jaunimas“ – vadinkite, kaip norite, bendrauja tik tarpusavyje ir nebemato visos šalies, visų jos gyventojų, visų jų kasdienybės. Jeigu ir pamato – neigia realybę nurašydami viską skurdui, alkoholiui, kvailumui ar dar kam nors, bet neieško tų dalykų priežasčių, kurių pagrindinė buvo įvardinta ir metinėje Prezidentės kalboje – mažos mūsų piliečių pajamos.
„Kodėl ekonominio augimo rezultatų nesimato jų gyvenimuose?“, - klausė Prezidentė? Ir iš tiesų, kodėl?
Kodėl tiek daug kritikos pasigirsta, kai siūloma kelti minimalią algą, mažinti darbo apmokestinimą (NPD), mažinti PVM, kelti pensijas ar jas kompensuoti?
Naujo prekybos tinklo atėjimas į mūsų rinką, kurioje maisto kainos seniai pasiekusios absurdo lygį, aiškiai parodė, ką daugeliui Lietuvos žmonių reiškė galimybė sutaupyti. Prie to paties, tai ir aiškus įrodymas, kad pigesnes prekes galėjo pasiūlyti ir mūsų gamintojai bei prekybininkai, kurių „sąžiningais“ antkainiais seniai niekas nebetiki. Labai gerai, kad „užpelkėjusi“ mūsų mažmeninės prekybos rinka buvo išjudinta – jeigu dar prisidės kainų karai, kaip nutiko su telekomunikacijų rinka, bus dar geriau: kainos kris, išlošime visi. Tačiau eilės aiškiai parodė, kad ekonominiai reikalai mūsų gyventojams labai aktualūs ir svarbūs, todėl privalome padaryti viską, kad jų pajamos didėtų.
Visi žinome, kad apytiksliai trečdalis Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, daug žmonių gyvena tik šiek tiek geriau nei minimalių poreikių tenkinimo lygis – per lėtai auganti jų ekonominė situacija ir sukūrė tą atskirtį tarp „elito“ ir „paprastų“ žmonių.
Kaip politikas suprantu, kad savų rūpesčių turi visos visuomenės grupės, visi kitaip mato į ką valstybė turėtų investuoti ir kur link judėti. Normalu, kad jaunam žmogui nesuvokiama, kodėl reikėtų biudžeto pinigus „švaistyti“ pensijoms, arba kodėl gerai uždirbantis miestietis turėtų pritarti MMA didinimui, nors nemažai žmonių regionuose tai yra labai svarbus dalykas. Tačiau lygiai taip pat suprantu, kad būtent mažiausiai uždirbančių pajamų didinimas šiandien turi būti svarbiausias valstybės tikslas.
Solidarumo jausmas tarp valstybės piliečių, nepriklausomai nuo jų amžiaus, pajamų ir kitų dalykų gali padaryti stebuklus, gali uždegti visus siekti bendrų tikslų, vieni kitiems padėti ir greičiau judėti į priekį. Tačiau šnekėti apie solidarumą, bet nieko dėl jo nedaryti – beviltiškas reikalas (nors tokių „šnekėtojų“ daugiau nei reikia). Galvoti didelei daliai žmonių apie solidarumą, kai pilvas tuščias, taip pat neįmanoma. Tų, kurių pilnas pilvas – jie irgi niekada neužjaus kitokių.
Tik sumažinus atskirtį, galėsime stiprinti solidarumą, o būdami solidarūs – nedrįsime tyčiotis iš tų, kurie stovi eilėse ir gyvena prasčiau. Vietoje to, kad praeidami pro eilėse stovinčius juoktumėtės (buvo tokių atvejų), jūs sustosite ir pasiūlysite stovintiems karštą dieną vandens. Kai tai taps norma – žinosime, kad valstybė juda teisinga linkme.
Valentinas Mazuronis, Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys
