Iš jų keletą mėnesių šeima turėjo mokėti už globos paslaugas iš privačių lėšų ir tai sudarė apie 1200 eurų per mėnesį. Editai tai buvo daugoka. Paskui savivaldybė priėmė sprendimą iš dalies finansuoti globą institucijoje, todėl dabar dalį lėšų padengia savivaldybė, 80 proc. nuskaičiuojama nuo senolės pensijos ir dar apie 80 eurų moka šeima, nes mama savo vardu turi turto – nedidelį sovietinį butuką sostinėje, todėl reikia mokėti 1 proc. nuo turto dalies, kuri viršija nustatytą normatyvą.
Kita vilnietė Sandra dar tik pradeda šį skausmingą procesą. Kitame Lietuvos rajone gyvenanti jos mama patyrė insultą ir atsidūrė slaugos ligoninėje. Deja, valstybė apmoka tik 4 mėnesius už ligonio slaugą per metus. Po jų šeima gali daryti ką nori – iš lovos nepakylančią ligonę išleis.
„Man reikia mamai, kurią gegužės mėnesį ištiko insultas ir kuri tapo visiškai neįgali, iki rugsėjo vidurio surasti globos įstaigą, kur ji toliau galėtų gyventi“, – pasakoja moteris.
Pati Sandra dirba pilnu pajėgumu, su vyru augina du vaikus ir negali dviejų kambarių bute rūpintis savo mama. Sandros sesuo gyvena užsienyje, todėl pasitelkti į pagalbą ją irgi ne išeitis.
Norint gauti vietą globos namuose, moteriai reikės gauti gydytojų siuntimą su diagnoze į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, kad mamai būtų nustatyti specialieji poreikiai. Paskui Sandra turės kreiptis į savivaldybę, kur socialiniai darbuotojai nustatinės socialinių paslaugų poreikį mamai ir spręs dėl dalinio finansavimo už apgyvendinimą globos įstaigoje. O paskui teks sulaukti eilės globos įstaigoje: tai yra, bus laukiama kol kas nors numirs, jei nėra laisvų vietų šiuo metu. Iki tol šeima turės suktis kaip išmanys. „Čia žmogus turi pradėti ieškoti būdamas dar sveikas“ , – pusiau juokais, pusiau rimtai reziumuoja Sandra.
Šią baisią realybę patiria visi, kurių artimųjų sveikata dėl senatvės, negalios ar užklupusių ligų pašlyja taip, jog jie nebegali savimi pasirūpinti. Tą žino ir valdžia, todėl Lietuvoje planuojama ilgalaikės priežiūros reforma, bus jungiama tai, kas dabar išbarstyta tarp dviejų sistemų ir savivaldos.
Tik tam reikės nemažai papildomų lėšų, todėl jau dabar panašu, kad Lietuvoje gali būti didinami ir mokesčiai.
Planuoja grandiozinę pertvarką
Sujungti slaugos ir globos paslaugas planavo jau ankstesnė valdžia, bet užklupus koronaviruso pandemijai darbas nebuvo atliktas. Dabartinė valdžia irgi suvokia tragišką padėtį, todėl jau rudenį planuoja ateiti į Seimą su prašymu pritarti reformai. Ši reforma bus grandiozinė ir truks ne vienerius metus.
Skaičiuojama, kad apie 2030-uosius metus ilgalaikių slaugos ir globos paslaugų gali prireikti apie 204 tūkst. žmonių, o išlaidos pasieks apie 1,2 mlrd. eurų. Tai yra dideli pinigai: maždaug tiek pernai sudarė visas Lietuvos gynybos biudžetas.
Sveikatos apsaugos ministerijos ilgalaikės priežiūros koordinavimo ir įgyvendinimo patarėjo Mariaus Čiurlionio vertinimu, šiuo metu ilgalaikių slaugos ir socialinių paslaugų reikia apie 180-190 tūkst. gyventojų. Kaip galima spręsti iš Sveikatos apsaugos ministerijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dokumentų, geriausiu atveju vienokias ar kitokias slaugos arba globos paslaugas pernai gavo apie 70-80 tūkst. žmonių.
Pagrindinė problema, kad dabar slaugos ir globos paslaugos yra išmėtytos, žmonės siuntinėjami iš vienos įstaigos į kitą, galiausiai, pasirūpinama ne visais senyvo amžiaus ar negalią turinčiais Lietuvos gyventojais, nes tam paprasčiausiai trūksta pinigų, o ir šios nedidelės lėšos išdėliotos skirtingose kišenėse.
„Pagrindinė idėja ir kur mes linkstame, tai pilna integracija, apimanti slaugos ir socialines paslaugas trijose grandyse“, – pasakoja Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas.
Šios grandys – tai paslaugos žmonių namuose, taip pat dienos centruose, kur senjorai ar neįgalieji praleidžia darbo dieną ir vakare grįžta namo, bei stacionarinėse įstaigose, kur žmonės prižiūrimi režimu 24/7.
Reforma turėtų prasidėti nuo paslaugų integravimo namuose, kai sveikatai ir įgūdžiams pablogėjus žmogus gali gyventi savo namuose su artimaisiais, bet pas jį lankysis tiek medicinos, tiek socialinės srities darbuotojai.
Pagal planą turėtų būti suformuojamos mobilios komandos, kuriose būtų slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, kineziterapeutas, socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėjas.
„Šitie žmonės kartu teiks paslaugas. Kitaip tariant, gal žmogui per dieną reikia trijų-keturių vizitų, tai viena komanda ateina ryte, kita per pietus arba atskirai lankosi tam tikri komandos nariai. Ir ta veikla bus koordinuojama, derinama, o žmogus gauna pilną paslaugų paketą. Tai čia pirma vieta, kur mes integruosime paslaugas“, – pasakoja M. Čiurlionis.
„Ką mes matome, kad labai auga iš visuomenės poreikis gauti ilgalaikės priežiūros paslaugas namuose, nes žmonės nenori būti institucijoje, jie nori būti namuose ir su tam tikra slaugytojų ar visos komandos pagalba jie gali pilnai arba iš dalies funkcionuoti. Toks noras yra ne tik iš pačių paslaugas gaunančių žmonių, bet ir iš jų artimųjų. Jiems mieliau gyventi namuose su savo antrąja puse, kuomet ateina slaugytojas, perriša žaizdą, gal pavalgydina ar tam tikras higienos paslaugas suteikia, negu kad žmogus būtų institucijoje. Tai tokias tendencijas mes matome“, – pastebi Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas.
Šiuo atveju kai kas jau netgi padaryta. Nors tai smulkmenos, bet į paslaugų plėtros pusę. Pavyzdžiui, slaugytojams, slaugytojų padėjėjams jau leidžiama teikti paslaugas asmens namuose savaitgaliais ir po darbo, nes pagaliau suvokta, kad asmens liga nesibaigia penktadienį ar laikrodžiui išmušus 17 valandą. Kadangi slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų labai trūksta, Sveikatos apsaugos ministerija yra numačiusi leisti slaugą studijuojantiems asmenims dirbti slaugytojų padėjėjais jau po pirmo kurso.
Kita integracijos dalis bus dienos centrai, kur savimi pasirūpinti negalintys žmonės būtų atvežami darbo dienai, kol jų artimieji dirba, o vakare yra parvežami namo. Tokiuose dienos centruose asmenys ir šiuo metu gali gauti socialines paslaugas, kurios vadinamos dienos socialine globa, bet ateityje turės būti įtrauktos ir medicininės paslaugos.
Kaip rodo ministerijų parengti dokumentai, pirmiausia medicininių ir socialinių paslaugų integracija bus išbandyta 10-yje dienos centrų visose apskrityse. Juose prie dienos socialinės globos paslaugų bus prijungtas medicininis komponentas. Kitaip tariant, atsiras medicinos srities darbuotojai, kurie galės paimti kraują tyrimams, pamatuoti spaudimą, koordinuoti vaistų vartojimą, bus sustiprinta fizioterapijos ir reabilitacijos dalis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus po insulto, būtų gerai, kad dienos centre būtų tęsiama jo reabilitacija.
Kaip pasakoja M. Čiurlionis, šiuo metu suaugusiųjų dienos centrų lankymas labai nukenčia dėl to, kad žmonės negali į juos atvykti, todėl planuojama, kad po integracijos senjorai ar negalią turintys žmonės turėtų būti į juos atvežami ir parvežami namo.
Galiausiai, ateityje turėtų nebelikti atskirai veikiančių slaugos ligoninių ir globos namų, visos paslaugos stacionariose įstaigose turėtų būti teikiamos kartu ir prieinamos tiems žmonėms, kurie nebegali gyventi savarankiškai ar su artimaisiais, nes tai per daug sudėtinga, kai medicinos ir socialinių paslaugų reikia nuolatos.
„Mūsų tikslas, kad toks formatas, kaip 4 mėnesiai slaugos nebeegzistuotų. Iš tiesų mes norime padaryti (ir čia žiūrime į geriausius pavyzdžius Skandinavijoje), kad žmogus po aktyvaus gydymo galėtų būti papildomai paguldomas į specialius skyrius prie sveikatos priežiūros įstaigų 30-čiai dienų, jei toks poreikis yra, ir ten turėtų būti identifikuojama, ar žmogus galės pilnai atsistatyti ir grįžti namo. Gal per tas dienas pasimatys, kad žmogui reikia paslaugų namuose, galbūt jam reikės didesnių paslaugų, nes artimieji dirba ir jis galėtų gauti tas paslaugas dienos centre, tada atvažiuotų jį paimti, jis praleistų dieną dienos centre, o pasibaigus darbo valandoms parvežtų jį namo“, – pasakoja M. Čiurlionis.
„O trečiasis variantas, jei mes matome, jog asmuo nebegali funkcionuoti savo namų aplinkoje, tai jam būtų pasiūloma persikelti į ilgalaikės priežiūros įstaigas. Turbūt vienas pagrindinių klausimų, kuriuos sprendžia darbo grupė, tai įgalinti tas įstaigas, didinti lovų skaičių ir kad tos įstaigos kurios, dabar teikia paslaugas 4 mėnesius, galbūt galėtų teikti tas paslaugas tiek, kiek tam žmogui reikia“, – priduria Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas.
Pasak M. Čiurlionio, nors daliai žmonių iki gyvenimo pabaigos neprireikia stacionarių slaugos ar globos paslaugų, bet paprastai apie penktadalis iš visų gaunančiųjų paslaugas gyvenimo pabaigoje be to neišsiverčia.
„Institucinė pagalba gali būti reikalinga ir dėl būklės, kai žmogus nebegali funkcionuoti savo gyvenamojoje aplinkoje, pavyzdžiui, jei būstas nėra pritaikytas, o liga sunkėja. Tipinė situacija Lietuvoje, kai žmogus nebegali nueiti iki šulinio pasisemti vandens, pasikūrenti malkų. Turbūt lengvesnis kelias jam tuomet būti tam tikroje ilgalaikės priežiūros įstaigoje“, – svarstė pašnekovas.
Nuo šimto langelių – prie vieno
Pagal planą turėtų būti atsisakoma ir žmonių vaikymo po skirtingas įstaigas, ką itin pabrėžia gyventojai šiuo metu. Kaip pasakojo Edita, jos mamai susirgus Alzheimeriu iš pradžių vyresnio amžiaus moterį namuose tris kartus per savaitę lankė socialiniai darbuotojai ir socialinių darbuotojų padėjėjai.
Bet kai per pandemiją mama susirgo koronavirusu ir socialiniai darbuotojai atsisakė ją lankyti, nors pati Edita buvo ligoninėje po operacijos, o sesuo irgi apsikrėtė koronavirusu, tapo aišku, kad reikia ieškoti globos namų, gebančių prižiūrėti Alzheimeriu sergančius senolius. Bet tai užtruko daugiau nei pusę metų, jau nekalbant, kad Edita ganėtinai išmano sistemą ir žino, kur kreiptis.
„Mano mama pamiršta išgerti vaistus, jeigu jai nepaduodi laiku, o kai prisimena, tada išgeria visus dvigubomis-trigubomis dozėmis, vemia, nieko nevalgo. Situacija pradėjo labai blogėti, pradėjo išeidinėti iš namų ir pasimesti, tai mes iš tos baimės nusprendėme, kad reikia socialinės globos. Ir aš pradėjau kryžiaus kelius. Kadangi į stacionarias paslaugas pas mus priima arba kai žmogus slaugomas, arba su tuo pagalbos ir priežiūros poreikiu, tai visą tą siuntimą turi surašyti poliklinikos šeimos gydytoja“, – pasakoja moteris.
Kadangi Editos mamai liga buvo diagnozuota ir stebima Santaros klinikų Konsultacijų poliklinikos Neurologijos centre, tai šeimos gydytoja atsisakė parašyti siuntimą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, kol moters neapžiūrės vietinės poliklinikos psichiatrė. Pas psichiatrę pavyko pakliūti po mėnesio, o šioji pirmiausia puolė skaityti moralą, kodėl Editos mama buvo gydoma Santaros klinikų padalinyje, o ne savo poliklinikoje. Paskui ji nustatė moteriai senatvinę demenciją, o ne Alzheimerio ligą. Galiausiai, šeimos gydytoja per mėnesį surašė į siuntimą abi diagnozes.
„Ėjau į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, visus dokumentus pridaviau. Ten, negaliu sakyti, priėmė puikiai ir be problemų aš viską gavau per nustatytą terminą, nors buvo kovidiniai apribojimai. Jie nustatė pirmo laipsnio pagalbos ir priežiūros poreikį ir tada su tuo poreikiu per sistemą Vilniaus miesto savivaldybėje pildžiau prašymą, kad mano mamai reikalingos intensyvios priežiūros paslaugos – arba kad ją visą dieną turi žiūrėti namuose, arba kitaip spręsti jos priežiūros paslaugą, nes jai reikalinga intensyvi priežiūra. Triskart per savaitę užbėgimas pusvalandžiui, kaip jos diagnozei, yra per mažai“, – pasakoja Edita.
Pašnekovė pabrėžia, kad jai buvo lengviau, nes ji jau buvo kruopščiai išstudijavusi, kur ir ko reikia prašyti. Bet ir jai kantrybė nebelaikė, nes Vilniaus savivaldybėje jos prašymas pasimetė. Edita turėjo skambinti į sostinės savivaldybės administraciją ir raginti priimti sprendimą.
„Tada jau atlėkė pas mano mamą, pildė tą poreikių vertinimą. Bet tai žinote, ką reiškia pildyti poreikių vertinimą su alzheimeriniu žmogumi... Jinai sėdi ir žiūri, net nesupranta klausimų. Kiek jums kartų reikia per savaitę išsiurbliuoti butą? Na, kaip jums atrodo. Mama žiūri ir sako: „Ką aš žinau? Kai prišiukšlinu, taip ir reikia“. Tai gerai, kad aš buvau šalia, šypsausi ir sakau: „Ne apie siurbliavimą čia kalba. Išsiurbliuoti ir aš savaitgaliais galiu. Čia kalbame apie žmogaus priežiūrą nuo ryto iki vakaro. Visų pirmą, kad ji neišeitų iš namų, nepasiklystų. Visų antra, reikia suduoti vaistus“. O man atsako: „Oi, mes, socialiniai darbuotojai, suduoti vaistų negalime, čia reikia slaugytojo kompetencijų“. Nesvarbu, kad gydytojo viskas išrašyta ir į dėžutes galima sudėti – ryte, per pietus, vakare. Tai ne, jie negali. Man sako, tai čia kiekvieną dieną reikia, ir savaitgaliais. Taip, sakau, ir savaitgaliais. Tada nusprendė, kad namuose niekaip prižiūrėti neišeis, be stacionaro neišsiversim. Na, aš sakau, jūs nustatote poreikį, tai jūs ir siūlykite paslaugą: ką Vilniuje gali duoti tokiam žmogui“, – pasakoja Edita.
Galiausiai, socialinė darbuotoja ėmė klausti pašnekovės, kokių globos namų savo mamai ji norėtų, galbūt kažkur turi pažįstamų žmonių ir galėtų susitarti dėl mamos priėmimo. Edita sako nesuprantanti, kaip reikia tokiose situacijose susigaudyti žmonėms, kurie visai nenutuokia nieko apie Lietuvos globos įstaigas ir globos sistemą. Ji pati sako žinojusi, kad Vilniuje yra globos namų, kurie turi specializuotus padalinius būtent Alzheimeriu sergantiems žmonėms, bet ne visi apie tai žino ir ne visi globos namai tokius turi.
„Bet aš jai sakau: kodėl ne jūs man siūlote, o aš jums aiškinu?“, – piktinosi pašnekovė.
Paskui Editai socialinė darbuotoja pasiūlė, kol bus sutvarkyti dokumentai dėl savivaldybės finansavimo, apgyvendinti mamą globos namuose už privačias lėšas.
„Aš sakau: „Ir kiek laiko jūs tvarkysite dokumentus?“ Man atsako: „Na, tai žinote, užpildysim, išsiųsim, kol priims sprendimą“. Tikrai, be proto ilgas procesas, Vilnius Vilniui išsiunčia dokumentus... Ne tas žodis. Tai, žinokite, tas visas procedūras pradėjau pernai apie rugsėjį-spalį, tai užbaigiau šiemet balandžio mėnesį ir tai dar balandį neturėjau savivaldybės sprendimo, bet jau po Velykų už privačias lėšas išvažiavom į stacionarą“, – atsidūsta Edita.
Per mėnesį be savivaldybės finansavimo globos namai pašnekovės mamai kainavo 1200 eurų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimas dėl finansavimo skyrimo buvo priimtas birželio mėnesį.
Po pertvarkos įgyvendinimo tokio gyventojų lakstymo po įstaigas turėtų nelikti, visas paslaugų organizavimas turėtų būti perduodamas į savivaldybių rankas, savivaldybėms turėtų tekti ir visos lėšos, skiriamos šiai sričiai. Tik, kaip parodė Editos atvejis, čia gali prireikti papildomo savivaldybių darbuotojų kompetencijų didinimo ir motyvavimo.
„Savivaldybės yra arčiausiai žmogaus, jos jau dabar žino asmenų poreikius ir turėtų organizuoti šias paslaugas. Visos pirminės sveikatos priežiūros paslaugų įstaigos, socialinės priežiūros ir globos įstaigos dažniausiai yra pavaldžios savivaldai arba veikia savivaldos ribose. Šie žmonės geriausiai žino, koks yra poreikis savivaldybėje, žino savo gyventojus“, – svarstė M. Čiurlionis.
Gali didėti mokesčiai
Jeigu ši reforma išties bus realiai įgyvendinama, vienu didžiausiu iššūkiu taps finansai. Šiuo metu lėšos skirstomos iš skirtingų šaltinių ir jos yra per mažos. Slaugos paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, globos paslaugoms dalis lėšų atkeliauja iš valstybės biudžeto ir skiriamos savivaldai, o dalį pinigų sumoka patys gyventojai.
Greičiausiai bus, kad gyventojų primokama dalis išliks, bet galbūt mažės. Kadangi paslaugas reikia teikti didesniam skaičiui žmonių, būtina turėti daugiau ir puikiai apmokyto personalo, tai bendras pinigų kiekis turės didėti ir žymiai.
Skaičiuojama, kad 2030 metais ilgalaikės priežiūros paslaugoms reikės 1,2 mlrd. eurų, įskaitant ir gyventojų sumokamas lėšas.
Šiuo metu slaugos ir globos paslaugoms bendrai išleidžiama apie 434 mln. eurų: iš jų 150 mln. eurų atkeliauja iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, iš valstybės biudžeto skiriama 93 mln. eurų, iš savivaldybių – 125 mln. eurų, patys paslaugas gaunantys asmenys sumoka apie 66 mln. eurų.
„Svarstomos trys finansavimo didinimo alternatyvos: draudimas (savanoriškas arba papildomas), mokesčiai (sprendimas dėl mokesčių didinimo), draudimas + mokesčiai“, – rašoma Sveikatos apsaugos ministerijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtame reformos poveikio vertinimo dokumente.
„Visokie variantai galimi: tai galėtų būti ir draudimas, ir įmoka, galbūt pakelti ar padidėję tam tikri mokesčiai. Dabar dirbame labai intensyviai su Finansų ministerija ir ieškome sprendimo, nes paslaugų poreikis augs ir mes turime jį atliepti“, – teigia M. Čiurlionis.
I
