Švietimas kaime išgyvena gilią krizę, mokyklų tinklo, ypač kaimo vietovėse, pertvarka vyksta be jokio pagrindimo, nėra jokių šio tinklo optimizavimo kriterijų, neretai remiamasi pavienių žmonių subjektyviomis nuostatomis ar kokiais kitais interesais.
Dar blogiau, kai uždaromos nemažai moksleivių turinčios ir klases galinčios sukomplektuoti kaimo mokyklos, ir taip dvasiniam merdėjimui pasmerkiamos tų vietovių bendruomenės, konstatuoja kovojantieji už kaimiškų mokyklų išlikimą.
"Mokyklų komercializacija"
Kaip ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje sakė Kovo 11-osios akto signataras, Lietuvos kaimo išlikimo tarybos pirmininkas Romualdas Ozolas, tokia situacija susiklostė dėl rengiamo naujo Švietimo įstatymo, kuriuo naikinamos apskritys, mažesnės kaimo mokyklos jungiamos prie rajoninių. R. Ozolas teigia įžvelgiąs, kad tuo pasinaudojo tie, kurie nori paspartinti "mokyklų komercializacijos procesą".
"2003-iųjų metų įstatymo variantas galutinai įteisino vadinamąją "krepšelizaciją", finansavimą susiejant su mokiniu. Tai, mano supratimu, buvo apskritai didžiausias smūgis švietimo sistemai, tačiau tai buvo neišvengiama norint išspręsti klausimą, kokiu būdu savivaldybės galėtų sutvarkyti skolų problemą, kai valstybė švietimo reikalus iš valstybinio rūpesčio pervedė į savivaldybinį lygį", - kalbėjo Lietuvos kaimo išlikimo tarybos pirmininkas.
Jo teigimu, dėl naujosios krepšelių tvarkos buvo sunaikinta per tūkstantį mokyklų, iš jų daugiausia kaime, dar du trečdaliai kaimų dėl to mirs.
R. Ozolas sakė, kad visada galima argumentuoti, jog mokykla per maža, bei ją uždaryti, nors moksleivių skaičius ir atitinka keliamus reikalavimus. Švietimo įstatymas atveria kelius sprendžiant savivaldybių biudžetų klausimą, nes naujasis įstatymas įveda "mokyklos savininko kategoriją". Savivaldybės, būdamos savininkės, su mokyklomis gali elgtis kaip su viešąja įstaiga ir nesugeba atsakingai užtikrinti jai pavestų pareigų, o Švietimo ir mokslo ministerija "nugyvendina" kaimą.
"Vyriausybė yra priversta skirti mokykloms ir apskritai švietimui bado dietą, bado finansavimą. Tas bado finansavimas perduodamas savivaldybėms, o savivaldybės skirsto pagal savo nuožiūrą. Jos puikiai gali sutarti su mokyklų direktoriais, ką daryti ir ko nedaryti. Tuo būdu savivaldybės vadai ir mokyklų direktoriai tampa bendro mokyklos komercializavimo proceso nekontroliuojami dalyviai", - dėstė jis.
Be to, pagal naująjį įstatymą, mokyklos tarybai siūloma nebesuteikti imperatyvinės sprendimų galios, o palikti tik patariamąją teisę. Tai R. Ozolas prilygino mokyklos kabėjimui tarp žemės ir dangaus.
"Valstybė atsakomybę nusiima, Finansų ministerija tiktai transliuoja, kokius finansus paskyrė savivaldybėms, o savivaldybės atsakomybės vėlgi neprisiima, kadangi praktiškai viską tvarko mokyklos vadovybė. Tai nenormalu, ir klausimas apie krepšelius yra rimta problema. Netgi profsąjungų vadovai kalba apie galimybę naikinti krepšelius, vėl sutelkiant lėšas tam tikrai geografinei vietai, skirti tam tikrą finansavimą pagal ten esantį moksleivių skaičių, stengiantis, kad ta vieta netaptų mirusia vieta, nes mirusi mokykla - miręs kaimas", - konstatavo jis.
Kovoja metų metus
Tipišką kaimo naikinimą iliustruoja itin skaudžiai mokyklų reorganizaciją išgyvenanti Zarasų rajono Baibių kaimo bendruomenė. Čia Baibių pagrindinę mokyklą siekiama reorganizuoti prijungiant prie Salako pagrindinės mokyklos. Aktyvi Baibių bendruomenė, norėdama išlaikyti savo mokyklą, kurią vadina ir vieninteliu kaimo kultūros židiniu, rengė įvairias protesto akcijas, badavo prie savivaldybės, kreipėsi į teismus. Salako pagrindinės mokyklos Baibių pagrindinio ugdymo skyriaus mokytoja Jurga Miškinytė sako, kad dėl jos atstovaujamos mokyklos, turinčios 37 moksleivius, išlikimo kovojama jau trejus metus.
Pasak J. Miškinytės, šiandieninis kaimas atsidūrė ties išnykimo riba, nes šiuo metu vieninteliai kultūros židiniai juose yra mokyklos, o, sunaikinus mokyklas, mirs ir kaimai. Pedagogė neslėpė liūdesio, jog Zarasų rajono valdžia neieško būdų, kaip mokyklas išlaikyti, o priešingai - kaip jas uždaryti, bei visą rajoną atkakliai ir sistemingai veda į pražūtį. Ji negailėjo kritikos geltoniesiems autobusiukams ir pabrėžė, kad respublikiniai konkursų, abiturientų rezultatai rodo, jog puiki mokymo kokybė gali būti pasiekta ir provincijoje.
"Jeigu dabar yra deklaruojama, kad mažinama socialinė atskirtis tarp miesto ir kaimo, tai čia bus vienas iš būdų, kaip ją tiktai didinsime. Kaimo žmogui mokykla svarbi vien todėl, kad jis gali savo vaiką leisti būtent toje vietoje, kur jis gyvena, yra tradicijos. Mokinių vežiojimas iš mokyklos į mokyklą vaikui daro didžiulę psichologinę traumą. Jeigu jis keletą metų mokosi vienoje vietoje, keletą - kitoje, po kelerių vėl keliauja į kitą mokyklą, vaikas praranda savo sąvastį, nes nebelieka brangios vietos, vaikas nesupranta, kur yra tikroji jo mokykla", - kalbėjo J. Miškinytė.
Pasak reorganizuojamos mokyklos atstovės, kaimo žmonės nebijo išsakyti savo nuomonės, dėl to galbūt ir yra nepalankūs rajono valdžiai.
"Žmonės kiršinami, siūloma rinktis kitą mokyklą, kad vaikai negalėtų lankyti šitos mokyklos, o dabar rajono valdžia net sugalvoti neleisti formuoti priešmokyklinės ugdymo grupės, vadinasi, neleisti ateityje mūsų vaikams lankyti šitos mokyklos. Ar tėvai galės penkiametį šešiametį vaiką vežti kažkur į kitą mokyklą, paskui jį vėl grąžinti čia, po keleto metų vėl kažkur vežti. Tai tiesiog yra chaosas, kai žmonės net nebežino, kaip jiems šitoje situacijoje elgtis", - pasakojo J. Miškinytė.
Zarasų rajono taryba priėmė sprendimą, kuriuo Baibių mokykla reorganizuota ir leista priešmokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo pirmą dalį vykdyti iki 2011 metų rugsėjo 1 dienos. Tačiau šiais metais priimtas sprendimas, pagal kurį ugdymo įstaigoje lieka tik pradinės klasės. Tėvai net buvo susiradę mokyklai rėmėjus, tačiau savivaldybė tai ignoravo. Anot J. Miškinytės, vietos savivaldos atstovai, uždarydami mokyklą, remiasi vos vieninteliu Vyriausybės nustatytu reorganizavimo kriterijumi, jog trūkstant lėšų mokinio krepšeliui ugdymo įstaigą galima uždaryti.
"Apie teisėtus žmonių lūkesčius turėti čia savo mokyklą net neverta kalbėti. Mūsų rajono valdžia net elementarios atsakomybės prieš žmogų nebeturi, nes tą patį sprendimą jie gali pakeisti kelis kartus. Visi turime gyventi chaose, ir taip kaimai yra žlugdomi", - pridūrė pedagogė.
J. Miškinytė neatmetė, kad Baibių mokyklą panaikinti norima dėl jos pastatų, esančių komercinėje vietoje. Vieną mokyklos pastatą norimą atiduoti Zarasų centrinei bibliotekai.
"Taip tikriausiai elgiamasi dėl to, kad mes lyg ir neturėsime priešmokyklinio ugdymo, neturėsime pastatų, ir tuomet mūsų kova lyg ir bus beprasmė, nes bus pasakyta, "o kur vyks jūsų ugdymo procesas". Į visus taikius būdus - piketus, tėvų raštus, bendruomenės prašymus - nebuvo atsižvelgta, tiesiog tikslingai naikinama", - sakė ji.
Vakarietiškas modelis - naikinamas
Šiaurės rytų Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (ŠRLŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas pabrėžė, kad naikinamas vakarietiškas, demokratinis modelis, kai į mokyklos valdymą įtraukiama bendruomenė. Jo teigimu, kovojama ne dėl pačios reorganizacijos, - yra mokyklų, kurios neišvengiamai turi būti pertvarkytos, - bet prieš tų ugdymo įstaigų, kurios dar galėtų gyvuoti ir atitinka tam keliamus reikalavimus, laipsnišką naikinimą.
Atsižvelgdama į švietimo būklę šalyje, Lietuvos kaimo išlikimo taryba parengė rekomendacijas, kur siūloma išanalizuoti kaimo švietimo būklę ir jo įtaką kaimo vietovių nykimui. Atsako į rekomendacijas tikimasi sulaukti iš aukščiausių šalies pareigūnų, Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio ministerijų, visų rajonų savivaldybių.
