Žvelgiant į nepriklausomos Lietuvos ūkio raidą per 20 metų matyti lietuviško kelio ypatybių.
Kad ir koks nemielas būtų sovietmetis, tenka pripažinti, jog Lietuvos pramonė nepriklausomybės pradžioje tarp Baltijos valstybių buvo stipriausia.
Pas mus buvo ir atominė elektrinė, ir „Mažeikių nafta“, ir trąšų gamyklų. Turėjome stiprias, to meto sąlygomis, metalo apdirbimo, staklių gamybos, elektronikos, prietaisų gamyklas, tekstilės, maisto perdirbimo įmones.
Mūsų miestai geriausiai tvarkomi, gamyklos statomos ne vien sostinėje, kaip Latvijoje ir Estijoje, bet ir provincijos miestuose. Keliai, telefono ryšys, kita infrastruktūra, išskyrus uostus ir geležinkelį, Lietuvoje buvo geriausi.
Galima vardyti teigiamus dalykus, kuriuos padarė nepriklausomos Lietuvos valdžia. Ji spėriai susitvarkė su infliacija, įvedė litą, įkūrė valiutų valdybą. Taip stabilizavo padėtį ekonomikoje ir tai, be abejo, yra laimėjimas.
Kita vertus, tuo metu formavosi ypatinga lietuviška valdžios ir verslo sąveika. Pačių valdančiųjų žodžiais, tai vadinama „partijos ekonominės bazės stiprinimu“. Šiuo atsakingu darbu užsiėmė ypač patyrę partijų nariai (valdančiųjų partijų per pastaruosius 20 metų iš esmės buvo dvi).
Pavyzdžiui, „stiprinant“ tą bazę buvo galima „vyriškai“ patarti kam nors provincijoje kurti statybinę organizaciją, po to ją „šefuoti“, paskolinti iš jau turimų ir kažkodėl užsienyje laikomų pinigėlių savam verslininkui, kad jis sostinėje pastatytų prekybos bei verslo centrą. Kitas pavyzdys: prie „bazės stiprinimo“ prisidėjo ir tai, kad sklypai degalinėms būvo skirstomi „teisingai“ – kitaip tariant, saviems.
Didžiausias pinigų srautas buvo ten, kur tekėjo nafta ir dujos. Taip pat privatizacijoje. Protingi žmonės, aišku, tai suprato. Reikėjo pasirūpinti, kad tas srautas netekėtų bet kaip.
Kažkada pirkti dujas iš rusų norėjo neaiškūs verslininkai. Teko į pačius aukščiausius kabinetus iškviesti principingą prokurorą ir pasiūlyti jam tais pirkliais pasidomėti. Jis pavedimą suprato ir verslininkus sulaikė. Ne, nieko blogo nenutiko. Tiesiog pabuvo žmogeliai Lietuvos kalėjime, kol kiti, savi, pasirašė Maskvoje reikalingas sutartis. Vėliau išleido ir jie toliau laimingai gyveno. Mes arčiau Europos. Pagalvokite, kaip su tokiais konkurentais pasielgtų Rusijoje.
Kaip ir kiek ta savų partijų materialinė bazė buvo kuriama – nepamirštant, žinoma, savęs – žino tik Dievas ir kai kurios specialiosios tarnybos.
Tada atsirado posakis: „Pelningiausias Lietuvos verslas – būti valdžioje“.
Lietuvoje įsigaliojo tokie papročiai, kai esantys valdžioje labai rūpinasi išmokomis skurstantiesiems, atskirų verslo sričių lengvatomis. Kartu valdžia neužmiršta pasirūpinti ir savo partija bei savimi. Kaip sakoma, gyvenk pats ir leisk gyventi kitiems.
Miestuose ir miesteliuose puikiai žinoma, kad jei rinkimus laimėjo viena partija, tai mokyklas remontuos ar langus joms įstatinės viena įmonė, jeigu laimėjo kita politinė jėga – tai darys kiti verslininkai.
Ką nors keisti, pertvarkyti, kad visiems būtų geriau, esant tokiai sistemai beveik neįmanoma. Pertvarkant visada yra nukentėjusiųjų ir jie garsiai šaukia. Tie, kas tikisi laimėti ateityje, dažniausiai tyli. Tai taisyklė, tinkanti beveik visoms reformoms.
