Lietuvos užsienio politikoje susiformavo nuostata, jog jeigu teigiamai žiūri į partnerystę su Maskva, esi priskiriamas kairiesiems, o jei kalbi apie santykius su Vakarais – dešinysis. Siūloma tokio skirstymo netaikyti ir Lietuvai būti labiau pragmatiškesne užsienio politikos atžvilgiu.
Pasak Nepriklausomybės akto signataro Rolando Paulausko, užsienio politiką, kaip ir viską gyvenime, reikia vertinti racionaliai, realiai, turi būti ginami tautos, o ne, kaip dažnai siūlo liberalai, asmens interesai. R. Paulauskas teigė per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį pasigedęs kryptingų šalies užsienio politikos gairių. Esą su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą ir NATO pasibaigė Lietuvos užsienio politikos siekiai. R. Paulauskas kėlė klausimą, kas apskritai nusprendžia, kokia turėtų būti užsienio politika.
„Jeigu žiūrėtume, kaip gyvenome šiuos dvidešimt metų, tai peršasi analogija, jog mes kaip tauta ir visuomenė, kaip valstybė siekėme, kad mus įvaikintų Vakarai. Pasaulį paskirstėme į gerus ir blogus, vyraujanti tautoje emocija buvo, kad Rytuose yra blogis, o Vakaruose – gėris ir mes prašėmės įvaikinami to gėrio. Problema ta, kad mes, kaip tas vaikas, galų gale įvaikinti, pamatėme, kad tėvas su motina irgi pykstasi ir jų jokio bendro siekio irgi nėra“, – pirmadienį naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje surengtoje diskusijoje „Kokie yra Lietuvos užsienio politikos prioritetai?“ kalbėjo R. Paulauskas.
Pašnekovas patikslino, kad tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vakarų Europos egzistuoja fundamentalūs interesų skirtumai. Tokie patys skirtumai yra ir skirtinguose Senojo žemyno regionuose. Tai atsispindi ir Lietuvos užsienio politikoje.
Europarlamentaras Viktoras Uspaskichas kalbėdamas apie Lietuvos užsienio politiką sakė, kad ji turi būti pragmatiška bei kurti gėrį. Jokiu būdu užsienio politika negali būti kuriama demokratijos, laisvės sąskaita. Diplomatija, anot V. Uspaskicho, turi būti palaikoma per gerus santykius su žmonėmis, asmenybei reprezentuojant savo šalį.
„Kurti gerus santykius su kaimynais privalome. Dar geriau, jeigu tie geri santykiai neštų ir naudą“, – kalbėjo Darbo partijos lyderis.
Detaliau kalbėdamas apie santykius su kaimynais V. Uspaskichas pateikė Baltarusijos pavyzdį. Prisiminęs gruodį vykusius Baltarusijos prezidento rinkimus jis teigė nežinąs, kaip Europos Parlamente balsuos dėl rezoliucijos, kurioje smerkiama padėtis šioje šalyje. Europarlamentaras kėlė klausimus, kam Aliaksandrui Lukašenkai buvo reikalingos riaušės ir neramumai po rinkimų, kodėl Baltarusijos opozicija yra išsibarsčiusi. Tame jis įžvelgė provokacijas iš išorės.
„Lietuva nuo Dievo turi Baltarusijos, Lenkijos, Kaliningrado srities kaimynus. Prancūzija mūsų kaimyne nebus. Ir kokia bebūtų santvarka toje valstybėje, aišku, daugiau turi spręsti ne Briuselis, Strasbūras, Vašingtonas, o pati valstybė ir jos žmonės. Mums reikia žiūrėti, kokia mums nauda. Jeigu turėsime gerus santykius, ar ekonomiškai mums tai naudinga, ar Lietuvos žmonės iš to gyvens geriau ir, pabrėžiu, tai neturi būti demokratijos sąskaita. Jeigu tie santykiai mums neš antidemokratinius veiksmus, aišku, mums nereikia tokių santykių. Jeigu tie santykiai silpnins mūsų saugumą, tai to irgi neturime toleruoti. Jeigu tie santykiai neš ekonominę gerovę, santykius reikia vystyti“, – tęsė Darbo partijos lyderis.
Tiesa, jis nuogąstavo, kad Baltijos regionas, nors visos trys šalys yra kaimynės, susiskaldė. Į šią pusę santykių jau nebeišplėtosi, taigi reikia atsigręžti į kitas artimiausias kaimynes.
Lietuvos liaudies partijos pirmininkė Kazimira Prunskienė, kurios partija dažnai vadinama prorusiška, sakė, kad ji ir nesistengia kategoriškai paneigti tokio palyginimo, nes taip būtų paniekinama svarbi kaimynė – Rusija. Profesorės vertinimu, užsienio politika turi tarnauti nacionaliniams interesams. Lietuvos užsienio politikos prioritetais ekspremjerė įvardino transatlantinę integraciją, narystę NATO ir ES bei gerą kaimynystę. Pirmoji dalis, anot K. Prunskienės, jau įgyvendinta, tik Lietuva įsijungdama į abi šias sistemas turėjo „įnešti daugiau proeuropietiško akcento“.
„Gera kaimynystė, mano įsitikinimu, yra lėkštas, neturi svorio, tai yra simbolinis dalykas, jeigu tos geros kaimynystės neįgyvendini aktyvia partneryste, abipusiai naudingu bendradarbiavimu Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos. Tai labai svarbu. Gyventi taikoje ir naudingoje partnerystėje – taip formuluoju geros kaimynystės brandesnę formulę“, – dėstė Lietuvos liaudies partijos pirmininkė ir pridūrė, kad dabartinėje užsienio politikoje matanti daug demagogijos, politikavimo ir mažai išminties, toliaregiškumo bei nacionalinių interesų paisymo.
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos jaunųjų socialdemokratų vadovas Juras Požela, paklaustas, kokią mato Lietuvos užsienio politikos perspektyvą, sakė, kad ne kaimynai yra diskusijų klausimas. Anot politiko, pagrindinė problema yra ta, kad paprasti žmonės ir politikai skirtingai mato diplomatiją.
„Pasižiūrėkite į eilinius mūsų žmones. Tas pats jų bendradarbiavimas, prekyba, mainai, vizitai, turizmas, eksportas su kaimyninėmis šalimis – Rusija, Baltarusija. Jie dirba, ten randa savo partnerius, džiaugiasi ten būdami. Tuo tarpu mūsų užsienio politikos strategai kartais komplikuoja tuos užsienio politikos prioritetus, strategijas“, – sakė J. Požela.
