Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vilniaus universiteto ekonomistas Algirdas Bartkus ir Lietuvos socialinių mokslų centro, Vytauto Didžiojo universiteto, SHARE Berlin instituto tyrėjas Vytenis Deimantas.
Kas iš tikrųjų gali padėti?
Kaip jūs galvojate, kurie iš šių punktų iš tikrųjų galėtų padėti šeimoms, o kurie yra vadinamieji viešieji ryšiai?
V. Deimantas: Pradėsiu galbūt nuo svarbios dalies. Šis projektas tam tikra prasme yra svarbi pastanga sudėti šeimos politikos priemones, kurių yra virš 120, pusė jų – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijoje, į vieną dokumentą ir pradėti mąstyti apie šeimą kaip politikos vertą aspektą Lietuvos visuomenei.
Suprantama, kad vienos priemonių paketo dalys yra veiksmingesnės, kitos – mažiau, kalbant apie pagalbą šeimoms. Bet aš atskirčiau dvi kategorijas: tai, kas susiję su gimstamumu, ir tai, kas tiesiog susiję su šeimos galimybėmis, gerove ir sveikata.
Kalbant apie gimstamumą, iš literatūros žinome, kad dažniausiai padeda šeimos ir darbo derinimo priemonės – vaikų darželiai, lopšeliai, galimybės, dažniausiai motinoms, greičiau sugrįžti į darbo rinką.
Antras svarbus dalykas yra būstas ir jo prieinamumas. Taip pat tam tikras nuspėjamumas, net jeigu ir subjektyvus – pajamų, darbo užtikrintumas. Tokie nebūtinai „kieti“, dažnai vadinami minkštaisiais aspektais, yra svarbūs žmonėms, kai jie planuoja šeimas. Tam tikru aspektu šis paketas tai paliečia.
Pakete taip pat yra noro nustatyti, kad iki tam tikrų metų būtų numatytos konkrečios priemonės. Tarkime, jau dažnai žiniasklaidoje ir kituose pokalbiuose aptariamas nemokamas maitinimas nėra šeimos planavimo priemonė. Tai yra priemonė, kuri turi tam tikrą ilgesnį laikotarpį.
Net jeigu ji neprisideda prie žmonių noro susilaukti vaikų, geroji dalis ta, kad šiems paketo aspektams yra numatytas tam tikras laikotarpis. Kadangi jau paminėjau šią priemonę, ji nėra susijusi su gimstamumu. Kaip minėjau, ji labiau susijusi su vaikų sveikata. Švedijos pavyzdys rodo, kad tokios priemonės ilgainiui gali prisidėti ir prie vaikų mokslo pasiekimų. Bet vėlgi svarbu atskirti, kas yra šeimos politika, o kas – gimstamumo politika.
Panašių atvejų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, grįžtančioms šeimoms be vaikų, su vienu ar dviem vaikais numatytos tam tikros išmokos iki 5 tūkst. eurų, jeigu jos grįžta gyventi į Lietuvą. Tai įdomi priemonė, kadangi nesu labai tikras, kuo ji apskritai susijusi su šeimos politika ir ar tai neturėtų būti migracijos politikos priemonė. Bet svarbu paminėti, kad pagaliau ir migracija pasiekia tam tikrą politinį lygmenį ir judama prie kažkokios politikos. Tikėkimės, kad greičiau, o ne vėliau ji pasieks ir žmones.
Kodėl žmonės skirstomi į grupes?
Ar jūs turėtumėte kuo papildyti šį komentarą?
A. Bartkus: Nežinau. Suprantate, jeigu jau pradedame eiti į atskiras detales, pavyzdžiui, tą priemonę grįžusioms šeimoms, tai ką ji turi bendro su gimstamumu? Nieko. O bendrai paėmus, jeigu jau mes mokame pinigus tiems, kas yra sugrįžę, tai gal reikėtų sumokėti ir tiems, kurie neišvažiavo.
Tai jūs nematote logikos, pagal ką čia yra atskirtos žmonių grupės?
A. Bartkus: Ne, pagal mane čia absoliučiai nėra jokios logikos. Be to, man ši priemonė apskritai kvepia tokiu nacionalizmu, tiesą sakant, ir tai man nelabai suderinama su Europa, Europos ateitimi, netgi su mūsų pačių istorija.
Aš nelabai suprantu, kodėl žmogui, kuris yra lietuvis ir sugrįžta, reikia mokėti, o tam, kuris atvažiuoja, pavyzdžiui, iš Etiopijos pas mus, mokėti nereikia. Pagal ką? Pagal rasę, odos spalvą ar pagal ką mes čia dabar tokius kriterijus darome?
Tiesą sakant, kaip sakau, tada pirmiausia sumokėkite tiems, kurie neišvažiavo ir mokesčius mokėjo čia. Žinoma, su tokiais argumentais mes diskusijos daryti negalime. Tai, ką aš jums pateikiau, yra gniuždantys argumentai, kurie padeda tašką šiai priemonei. Vadinasi, ši priemonė, tiesą sakant, yra bereikalinga.
Jeigu pažiūrėtume į vaikų maitinimą, aš pasižiūrėjau, kiek yra penktokų, dešimtokų, tą sumą padalinau iš jų skaičiaus ir dar iš mokymo dienų skaičiaus. Gaunu, kad vienam patiekalui būtų skiriama apytiksliai 13 eurų. Tas maitinimo krepšelis – 13 eurų. Kas išeis už 13 eurų?
Už 13 eurų išeis visas Lietuvos higienos ir sanitarines normas atitinkantis guminis kotletas, pagamintas iš vištienos atliekų. Kitaip nesusikalkuliuos. Ten yra visa logistika, maisto ruošimas, darbas, algos. Tai, kas gausis, bus skysta balanda ir guminis kotletas.
Ką darys vaikai su tokiu maistu? Jie jį išmes. Pusė jų jį išmes. Nežinau, gal ne pusė, nes dabar įsižeis klausytojai iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Gal trečdalis išmes, gal ketvirtadalis. Tai yra maisto švaistymas. Maisto švaistymas yra globali problema.
Jeigu mes negalime užtikrinti tinkamos mitybos, tai neužsiimkime jos užtikrinimu. Tai yra savotiškas šiuolaikinis „trend‘as“. Mes turime orientuotis į biologišką maistą. Ne ekologišką, nes „ekologiška“ susiję su ekosistemomis, o angliškai „organic“, prancūziškai ir vokiškai – „bio“, tai yra biologišką maistą.
Vaikai irgi turi būti orientuoti į sveiką mitybą. Ta sveika mityba nėra chemizuotų daržovių valgymas iš Anykščių ūkių dėl to, kad koks nors Seimo narys balotiruojasi Anykščių apygardoje ir galbūt nori savo firmą prastumti. Tai yra iš tikrųjų biologiška, su ekosistemos tvaria plėtra susijusi mityba.
Europiniai „trend‘ai“ Lietuvai yra svetimi. Jeigu žiūriu į visus šiuos skaičius, panašu, kad norima toliau užsiimti tomis iki dugno nuleistomis Sveikatos ministerijos normomis, kur viskas nueina į buhalteriją: baltymų tiek, riebalų tiek ir taip toliau. Pirmas dalykas – kad tie baltymai būtų tinkami, kad riebalai būtų tinkami ir taip toliau. Apie tai nekalbama.
Kiek šeimų negali padengti vaiko pietų?
Ar tiek šeimų iš tiesų negali įpirkti pietų savo vaikams?
A. Bartkus: Čia visada yra tokia dilema. Arba mes duodame, atrodo, vaiko pinigus. Kitaip tariant, atsižvelgiant į mano kritiką ir skepsį, kurį išsakiau – žinoma, aš jį sąmoningai užaštrinau, kad matytųsi, jog tie pinigai, kurie išeina į kibirus, ta balanda ir guminis kotletas, yra mokesčių mokėtojų sunešti pinigai.
Pas mus visai neseniai kėlė įvairius mokesčius. Visi tie socialinės darnos apologetai aiškino, kokią dabar visuomenę sukursime. O dabar gaunasi, kad dalį šitų pinigų mes išmetame į šiukšles. Tada kyla klausimas – gal duoti vaiko pinigus? Bet su tais vaiko pinigais yra labai didelė problema: gali būti, kad tėvai juos pasiliks, o vaikai negaus nieko. Šeimos yra labai įvairios.
Ir kitas dalykas – vaikai, nesvarbu, kokia jų kilmė, nesvarbu, kas yra jų tėvai, turi visi augti kartu. Nes ne tėvai sukurs jiems ateitį, o jie patys ją susikurs. Todėl bendras buvimas kartu, bendras buvimas valgykloje, to paties maisto valgymas – visa tai yra socializacija. Bet ji neturi būti sukišta, kaip dabar dažnai būna, į 20 minučių. Dvidešimt minučių ir ta mityba – tai nėra tai, kas turi būti mityba.
Mityba irgi yra tam tikras procesas, kuriame mes savotiškai perimame naudingus gyvenimo įgūdžius. Tai neturi būti taip, kaip kariuomenėje – nuo iki. Kariuomenėje keliami kiti tikslai, mokykloje – kiti. Todėl klausimas, ar turi būti maitinimas, ar neturi. Greičiausiai turi būti. Bet koks jis turi būti? Ko gero, geresnis, negu numato dabartinės mūsų normos.
Nes tos mūsų normos ir ta buhalterija, riebalų tiek, baltymų tiek ir taip toliau, visiškai nesigilina į tai, kokia tų riebalų, angliavandenių ir viso kito kilmė. Tai nėra gerai. Pavyzdžiui, dabar yra šiokia tokia paskata mokykloms ir darželiams, kurie nori maitinti ekologiškai, gauti paramą. Pagal mane, tai pernelyg stipriai biurokratizuota. Tiesą sakant, mes ir pasiūlos nelabai turime to biologiško maisto. Jis pas mus yra labai nišinis dalykas.
Ir tai, ką aš dabar sakau, didelei daliai klausytojų sukels juoką ir pasipiktinimą. Nors tai, ką aš sakau prancūzams ir vokiečiams, jiems yra kasdienybė. Kaip sakau, tokių žmonių, kurie yra europiečiai kaip aš, Lietuvoje irgi yra, tik mes dar nesudarome daugumos. Bet nepaisant to, tai yra „trend“as“, į kurį, matau, ši valstybė juda.
Nors po truputį, bet jūs tampate vis labiau europiečiais. Ir šitos finansinės priemonės taip pat turi apimti giluminius dalykus. Jeigu valstybė skiria mokesčių mokėtojų lėšas, mes jas turime skirti tvariai žemdirbystei – tokiai žemdirbystei, kuri garantuoja ekologišką produkciją ir didesnį jos kiekį, o ne chemizuotas daržoves iš vieno Seimo nario tėvonijos ar jo rinkimų apygardos.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
