Plačiau apie tai – TV3 Žiniose.
Pakaunėje, Vosiškių kaime, gyvenantis Kęstutis pasakoja, kad ant vieno pamiškės takelio šalia kaimyno namo išvydo prieš saulę besimarkstančią lūšį.
„Per kokį 50 metrų. Jau aš pats pasimečiau, sustojau, taip žiūri į mane, prieš saulę šildosi... aš delnais suplojau“, – pasakoja Kęstutis Lincevičius.
Žvėrelis kaipmat nėrė į miško gilumą. Kad tai buvo lūšis – vyriškis neabejoja.
„Pusė šuns mano, jau paaugęs, ausys stačios, trikampos, krūtinė plati, uodega kaip nykščio galas į viršų, pažįstu“, – tikina vyras.
Kad žmogus susidurtų su lūšimi akis į akį, itin retas atvejis – jas dažniausiai įamžina miške vaizdo stebėjimo kameros ar atsitiktinai užmato tyliai kokio žvėries betykantys medžiotojai. Lūšys dėl orios ir gracingos išvaizdos vadinamos miškų karalienėmis, o štai dėl paslaptingumo pramintos dar ir miškų vaiduokliais. Jos susilieja su aplinka ir tampa nematomomis. Žmogaus lūšis vengia, nesirodo jam ir nepuola, nebent bus ligota ar gins savo jauniklius. Tačiau, įsitaisiusi kur medyje, gali ilgai stebėti ir sekti grybautojus ar uogautojus.
„Lūšis yra inteligentiškas gyvūnas. Jis maitinasi tik šviežiu maistu, nebūna, kad kaip vilkas – prie grobio grįžta. Pagavo grobį, pasimaitino ir paliko, ir vėl kitą medžioja – rimtas plėšrūnas, rimtas katinas“, – pasakoja Padauguvos girininkas Kęstutis Markevičius.
Lūšų Lietuvoje daugėja
Girininkas sako, kad šalia plytinčiame Karalgirio miške lūšys gyvena, mat čia joms gausybė grobio.
Šių plėšriųjų žvėrių populiacija gausėja visoje šalyje, tad Medžiotojų ir žvejų draugija sukūrė lūšių žemėlapį, kuris nuolat pildomas. Vien fakto esą neužtenka, reikia ir įrodymų, vaizdinės medžiagos.
„Dalis medžiagos pateikiama ir pačios visuomenės, bet didžiausias srautas pateikiama iš medžiotojų, nes šalyje yra per 30 tūkstančių medžiotojų ir jie būna teritorijoje išsidėstę, padengia kaip tinklas šalies teritoriją“, – sako Medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša.
Specialistai neigia gandus, kad lūšis bus leidžiama medžioti. Esą tokių minčių bent artimiausiems penkeriems metams nėra. Tai itin griežtai saugomi žvėrys.
„Medžioklės priemonė reikalinga tada, kai populiacija pradeda kelti neigiamą efektą – žalą ūkiams ir pavojų žmonėms, tada valstybė priima radikalius sprendimus“, – paaiškina L. Daukša.
XX–XXI amžių sandūroje dėl nelegalios medžioklės Lietuvoje lūšys atsidūrė ties kritine išnykimo riba, mūsų miškuose jų tebuvo apie pusšimtis. Dabar populiacija atsigauna, esą mūsų miškuose gali gyventi iki pustrečio šimto lūšių.
Daugiau apie tai sužinokite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.







