Ne kiekvienas mūsų šalies gyventojas žino, kad mesdamas pakuotes, laikraščius ar plastikinius butelius į bendrąjį komunalinių atliekų konteinerį padvigubina sąskaitą, kurią gauna už šiukšlių tvarkymą.
Nors Lietuvoje atliekų tvarkymą reglamentuoja daugybė įstatymų ir kitų teisės aktų, visos su šia sritimi susijusios šalys pripažįsta - sistema neveikia taip, kaip turėtų. Jei viskas būtų daroma pagal įstatymo raidę, gyventojams už tą pačią paslaugą nereikėtų mokėti dvigubai brangiau, rašo „Lietuvos žinios“.
Meta, kur pakliūva
Nemažai žmonių buitinių atliekų nerūšiuoja. Tai rodo įvairių apklausų rezultatai. Pavyzdžiui, Šiaulių universiteto atstovai prieš kurį laiką apklausė 586 respondentus, iš jų 85,8 proc. daugiabučių ir 62 proc. individualių namų savininkų nurodė visas atliekas metantys į vieną konteinerį. Tyrimais nustatyta, kad ekologija labiau domisi moterys. 90 proc. apklaustųjų teigia suprantantys, kokios atliekos pagamintos iš antrinių žaliavų, ir tikina norintys gauti daugiau informacijos apie jų rūšiavimą.
Organizacijos „Žaliasis taškas“, vienijančios pusseptinto šimto pakuočių gamintojų ir importuotojų, vadovas Arūnas Makauskas pabrėžia, kad žmonės atliekas turėtų rūšiuoti dėl dviejų priežasčių - rūpinimosi gamta ir savo pinigine.
„Jei vartotojui nesvarbios ekologijos idėjos, tada jo apsisprendimą rūšiuoti buitines atliekas galėtų lemti suvokimas, kad to nedarydamas jis praranda savo pinigus. Atliekos niekur nedingsta. Jas būtina tvarkyti. Tačiau už šią paslaugą reikia mokėti“, - sakė A.Makauskas.
Graži teorija
Pagal patobulintus įstatymus Lietuvoje mokamas vadinamasis pakuotės sutvarkymo mokestis. Pakuočių gamintojai ir importuotojai jį įtraukia į rinkai tiekiamų savo prekių kainą. Vadinasi, šį mokestį moka visi, kas įsigyja kokį nors vienaip ar kitaip supakuotą gaminį. Pavyzdžiui, sūrį, mobilųjį telefoną, sauskelnes, žaislus ir t. t.
Tokį mokestį imantys gamintojai ir importuotojai įsipareigoję valstybei antrinių žaliavų atliekų konteinerius ištuštinti savo lėšomis. Tuo metu Aplinkos ministerija didžiąją dalį rūšiavimui skirtų trijų spalvų konteinerių yra nupirkusi už valstybės biudžeto pinigus.
Iš pirmo žvilgsnio viskas tarsi gerai. Konteinerių pakanka, pakuotės tvarkymo mokestį sumoka vartotojai, gamintojai ir importuotojai už jį ištuština rūšiavimo konteinerius ir pasirūpina, kad atliekos būtų perdirbtos. Tačiau tai - tik teorija. Tokia, kokia ji turėtų būti, jeigu visos suinteresuotos šalys elgtųsi sąžiningai ir sąmoningai.
Už ką mes mokame?
Svarstyti dvigubo mokėjimo už atliekų sutvarkymą problemą reikėtų pradėti nuo gyventojų. Nerūšiuojantis šiukšlių žmogus meta jas į bendrą buitinių atliekų konteinerį. Už jo turinio išvežimą moka patys gyventojai. Paslaugos kaina apskaičiuojama atsižvelgiant į tai, kiek tonų atliekų buvo išgabenta į sąvartyną. Gauta suma padalijama gyventojams.
„Viskas labai paprasta: jei pakuotę išmetate į specializuotą konteinerį, už jos išvežimą į perdirbimo įmonę nemokate. Jeigu metate į paprastą konteinerį, šiukšlių vežėjai pasvers, kiek visos išmestos pakuotės svėrė, ir už tai pateiks sąskaitą“, - aiškino A.Makauskas.
Konkurencija dėl atliekų
Organizacijos „Žaliasis taškas“ duomenimis, pernai į Lietuvos rinką atkeliavo trečdalis milijono tonų įvairių rūšių pakuočių.
Pagal mūsų šalies įstatymus kiekvienas gamintojas ir importuotojas į antrinių žaliavų perdirbimo punktus turi pristatyti 68 proc. pakuočių nuo bendro jų tiekiamų vartotojams pakuočių skaičiaus. Tačiau šiuo metu nefiksuojama, iš kur verslininkai tas pakuotes gavo - iš gyventojų ar prekybos centrų.
A.Makauskas LŽ pasakojo, kad apsukresni gamintojai ir importuotojai yra sudarę sutartis su prekybos centrais dėl pakuočių pristatymo į jų perdirbimo vietą.
„Nors pakuotės mokestį sumoka vartotojai, tvarkyti jas nuostolinga. Natūralu, kad verslininkai to daryti nenori. Jie pasirenka lengvesnį kelią - atvyksta į prekybos centrą ir vienoje vietoje gauna visą reikiamą kiekį atliekų“, - aiškino „Žaliojo taško“ vadovas.
Pusiau juokais, pusiau rimtai jis sakė, kad dėl prekybos centruose esančių antrinių žaliavų verslininkai net konkuruoja tarpusavyje.
„Ką ši sistema reiškia? Kad realiai perdirbamų atliekų iš gyventojų surinkti niekas nenori. Be to, įstatymai leidžia perdirbėjams atvežti tik du trečdalius į rinką patekusių pakuočių“, - kalbėjo A.Makauskas.
Aplinkos ministerija yra suteikusi sertifikatus 88 įmonėms, kurios išduoda liudijimus apie antrines žaliavas, pristatytas į perdirbimo įmones. Jei gamintojai ir importuotojai, kurių Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei 10 tūkst., neįvykdo nustatytų reikalavimų, turi mokėti baudas.
A.Makausko nuomone, nesurinkus tiek atliekų, kiek reikia, visada lieka galimybė susitarti dėl pažymėjimo gavimo iš sertifikuotos įmonės: „Čia yra erdvės nesąžiningai veiklai.“
Kiekis didėja
Vertinant visą atliekų, pristatomų į Lietuvos sąvartynus, kiekį nustatyta, kad iki 40 proc. jų sudaro pakuotės. Joms tenka 10-12 proc. viso svorio. Mokestis už surenkamas pakuotes nemažas, nes jos ne tiek daug sveria, bet užima daug vietos. Sąvartynai atliekas įvertina ne tik jas sverdami, bet ir žiūrėdami, kiek kubinių metrų buvo atvežta.
Apskaičiuota, kad per metus vienas gyventojas kartu su buitinėmis atliekomis išmeta du kubinius metrus pakuočių. Tai reiškia, kad jis praranda apie 90 litų. Jei nuostoliai būtų skaičiuojami keturių asmenų šeimai, jie siektų 360 litų. „Šių pinigų gyventojai neprarastų - tereikia popierių, plastiką, stiklą išmesti į tam skirtus konteinerius“, - aiškino A.Makauskas.
Kauno regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Juozas Yla LŽ pasakojo, kad didžioji dalis į sąvartyną patenkančių atliekų gali būti perdirbamos. „Jei tokiu tempu žmonės vartos, sąvartynuose greitai neliks vietos ir reikės įrengti naujus“, - sakė jis. J.Ylos tvirtinimu, atsakomybę dėl pakuočių kiekio turėtų jausti ir gamintojai bei importuotojai, mat kiekvienas produktas dažnai įdedamas ne į vieną, o net į kelias pakuotes. „Visuomenė turėtų sukilti prieš besaikį prekių ir produktų pakavimą“, - ragina centro direktorius.
Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo paslaugų skyriaus vedėjos Ramintos Radavičienės, šiuo metu perdirbama tik 15 proc. atliekų iš antrinių žaliavų. Visa kita patenka į sąvartynus.
Tingi nešti į gretimą kiemą
R.Radavičienės teigimu, žinodama šią situaciją Aplinkos ministerija ketina siekti, kad atitinkami įstatymai ir atliekų surinkimo tvarka būtų tobulinami. Be to, kitąmet bus galutinai patenkintas atliekų rūšiavimo konteinerių poreikis. Iš viso ministerija bus įsigijusi 18 600 konteinerių vienetų. Tai reiškia, kad 400 gyventojų teks vienas komplektas, kuriame - trys skirtingų spalvų bei paskirčių konteineriai.
„Konteinerių bus daugiau, nei numatyta įstatymuose. Tikimės, kad tai ir pakeisti įstatymai lems esminius pokyčius atliekų rūšiavimo srityje“, - kalbėjo R. Radavičienė.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Marija Stanikūnienė sakė, kad laikinojoje sostinėje atliekų rūšiavimo konteineriai pastatyti tik kas antrame kvartale.
„Taip numatyta įstatymuose, tačiau akivaizdu, kad žmonės neturi noro eiti iki gretimo kiemo tam, kad išmestų išrūšiuotas atliekas“, - įsitikinusi M.Stanikūnienė.
Abi valdininkės neabejoja, kad daugiau dėmesio turi būti skiriama atliekų prevencijai. Jų nuomone, daug ką lemia ir gyventojų požiūris į atliekų rūšiavimą.
Ragina susimąstyti
Organizacijos „Žaliasis taškas“ nariai pakuotes tvarko kooperuotai. „Esame linkę kalbėtis su savivaldybėmis ir spręsti problemas kartu“, - sakė A.Makauskas. Taip turėtų daryti ir kiti Lietuvos gamintojai bei importuotojai. Svarbu iš tikrųjų surinkti galimas perdirbti atliekas ir jas pristatyti perdirbėjams.
A.Makausko nuomone, turi būti išspręsta ir kaip padengti gaminių iš antrinių žaliavų surinkimo iš gyventojų nuostolius.
Kristina Kučinskienė
