Interviu portalui tv3.lt profesorius paaiškino, kodėl kartais genocido terminu naudojamasi neapgalvotai, o humanitariniai darbuotojai karo metu yra itin nemėgstami.
Kasdien daug kalbama apie tai, kad Rusija Ukrainoje vykdo karo nusikaltimus. Kas tai? Ar būna karas, be karo nusikaltimų?
Kiekviename kare yra padaroma tai, ką mes vadiname karo nusikaltimais, nes karas – tokia būsena, kai žmonės mano, kad viskas yra leista. Tai sukelia karo nusikaltimus. Tačiau kalbant apie Rusijos karą prieš Ukrainą, pats bjauriausias, labiausiai neraminantis dalykas yra tai, kad Rusija yra pasirinkusi karo nusikaltimus, kaip kariavimo taktikos būdą.
Tarkime, Bučoje, kur vyko nusikaltimai prieš ten gyvenusius žmones, tai buvo visuomenės terorizavimas. Vyko žudymai, namų plėšimai, grobimai, bet kokia buvo Rusijos reakcija? Tų dalinių vadai, ten tarnavę kariai, po visko buvo apdovanoti.
Arba, tarkime, dabar vykstantis nuolatinis kritinės infrastruktūros bombardavimas. Taip, yra atvejų, kai kritinę infrastruktūrą galima naikinti pagal karo teisę. Bet šiuo atveju mes matome labai aiškų tikslą – kenkti civiliams.
Tą pačią taktiką mes matėme ir Sirijoje, kur žmonės buvo marinami badu, naikinta civiliams skirta infrastruktūra, ypatingai ligoninės. Tai – išdegintos žemės taktika, kai sunaikinama viskas, kas gali padėti civiliams išgyventi. Ši taktika Ukrainos kare, mano supratimu, yra didžiausias karinių nusikaltimų elementas. Rusija aiškiai tą deklaruoja, tai jų kovos taktika. Jie taip pat skatina tokių dalykų darymą.
Kas yra karo teisė ir ar karuose yra taisyklių? Ar jų laikomasi ir kada buvo nutarta, kad karas turi vykti pagal taisykles?
Tai, kad kare turi būti tam tikros taisyklės, žmonija suprato labai seniai. Dar senosiose Indijos ar Artimųjų Rytų civilizacijose, Manų įstatymuose, buvo numatytos tam tikros karo taisyklės. Žmonija supranta, kad karas yra sunkiai suvaldomas reiškinys, bet jis turi būti suvaldytas. Žmonės jau ne kartą yra kariavę neribotą karą ir žino prie ko tai priveda.
O tarptautinė karo teisė, kurią galima aiškiau apibrėžti, pradėjo formuotis XIX amžiaus viduryje ir iki dabar mes turime suformuotą pakankamai išsamią sistemą su principinėmis nuostatomis ir papildomomis sutartimis. Tai yra taip vadinamoji Ženevos konvencija, kuri minima visada, kai vyksta karas. Ar karo teisės yra laikomasi? Kartais taip, kartais ne.
Aš mėgstu karo teisę lyginti su kelių eismo taisyklėmis, mes puikiai žinome, kad šiandien į kelius išvažiavę vairuotojai padaro daug eismo taisyklių pažeidimų. Tiesa, mūsų taisyklių nesilaikymo kaina yra visai kitokia. Su karo teise yra taip, kad ten taisyklių nesilaikymas labai matosi ir jaučiasi. Yra momentų, kai taisyklių išties laikomasi, tarkime, karo belaisvių apsikeitimas – karo teisės dalis.
Arba, kai rūpinamasi, kad puolimo metu mažiau nukentėtų civiliams skirti pastatai. Tokie dalykai ir yra karo teisės sudėtinė dalis. Modernių, demokratinių valstybių kariuomenėse į tai žiūrima rimtai. Yra sakoma, kad galima laimėti karą karo lauke, bet galima jį pralaimėti teisininkams. Procesai nėra paprasti.
Kaip kariauti, kai viena pusė laikosi karo taisyklių, o kita – ne?
Aš šį procesą vadinu civilizacijos našta. Jei tu deklaruoji, kad esi civilizuotas, laikytis taisyklių turėtų būti moralinis privalumas, karo teisė neleidžia gryno vienpusiškumo principo. Tai, kad viena pusė nesilaiko, nereiškia, kad ir kita pusė gali nesilaikyti. Tokios yra normos. Vėliau, kai ateina teismų laikas, situacija tai pusei, kuri nesilaikė taisyklių, pakrypsta nekokia linkme.
Ar yra „raudonos linijos“, kurių net taisyklių nesilaikanti šalis neperžengia: branduolinių objektų, užtvankų sprogdinimai, kiti nusikaltimai, kurie yra sunkiai paaiškinami?
Teisiškai žvelgiant, taip, yra tam tikri objektai, kurie yra ypatingai saugomi. Tai dambos, branduolinės elektrinės. Šie objektai turi specialią apsaugą, tai galima sakyti, kad teisė yra „nubrėžusi raudonas linijas“.
Bet teisė – idealistinė sistema ir be galios, kuri ją užtikrina, ji lieka tik deklaracija. Todėl, kai mes kalbame apie „raudonas linijas“ ir atsaką į jas, mes nebegalime likti tik teisėje. Tada reikia valstybių iniciatyvų, susivienijimo ir noro paremti, padėti.
Galima pasakyti, kad, tarkime, branduolinių elektrinių apsauga yra raudona linija, bet jų yra ir daugiau. O ir pats karo nusikaltimas yra „raudona linija“. Karo teisė suteikia teisę kariauti, žudyti ir griauti, kol tai nepasiekia karo nusikaltimo lygio.
Pavyzdžiui, jei susprogdintas sunkvežimis, laivas ar dalinys – tai teisėti karo veiksmais. Teisėtas karo veiksmas gali būti net, jei tas sunkvežimis sprogimo metu buvo mieste ir jam sprogus sugriuvo namas, žuvo civiliai. Deja, bet tai taip pat teisėtas karo veiksmas. Visgi jei civiliai objektai atakuojami specialiai – tai karo nusikaltimas.
Taip pat yra matuojama karinio taikinio vertė ir tai, kiek gali būti padaryta žalos civiliams. Jei taikinys labai vertingas, tarkime lėktuvas, tankų cechas, ar kitkas, tai tada gali nukentėti daug civilių ir toks kovos veiksmas bus pripažintas teisėtų.
Kaip tiriami karo nusikaltimai? Ar sunku ištirti, ar pavyksta nuteisti kaltininkus?
Karo nusikaltimą, kaip ir bet kokį nusikaltimą, ištirti sunku. Šie nusikaltimai apima didžiules žmonių grupes ir teritorijas. Ištirti juos nėra lengva, bet Ukraina, tarkime, labai intensyviai registruoja tokius nusikaltimus, specialistai iš Lietuvos padeda tai daryti.
Tai svarbu, nes šie nusikaltimai turi būti registruoti, užrašyti. Ši praktika atsirado per Niurnbergo tribunolą. Pirminė idėja anuomet buvo tiesiog sušaudyti nacių vadeivas ir užmiršti, bet amerikiečiai pasiūlė vykdyti teismo procesą, kad būtų galima surinkti, apibendrinti ir pamatyti nusikaltimus, turėti įrodymus. Dabar visuose ginkluotose konfliktuose yra vykdomas įrodymų rinkimas ir fiksavimas, tai daro ne tik valstybinės institucijos, bet ir, ypatingai, nevyriausybinės organizacijos.
Sirijoje, fiksuodami karo nusikaltimus, labai daug darė ir tebedaro žmogaus teisių organizacijos, paprasti žmonės. Yra net specialios programėlės, kurias galima atsisiųsti ir ten bus užrašyta seka, ką reikia padaryti, kad užfiksuotum karo nusikaltimą ar žmogaus teisių pažeidimą. Procesai čia tikrai nėra lengvi.
Kitas svarbus dalykas, tarkime, masinių kapaviečių ekshumavimas, kur yra 300 kūnų ir daugiau. Tai didžiulis procesas ir atsakomybė.
Bausmė už karo nusikaltimus ateina lėtai, ji ne visada pasiekia kaltininkus. Bet būna atvejų, kai pasiekia ir tam momentui reikia ruoštis. Prisiminkime, kaip kantriai Izraelis ir kitos šalys iki šiol ieško ir teisia žmones, susijusius su Holokaustu. Reikia, kad taip būtų ir su kitais karo nusikaltimais.
Pavyzdžiui, Balkanų karas, labai nemaža dalis Balkanų karo nusikaltėlių buvo nuteista ne tik specialiame Jugoslavijos tribunole, kurį įsteigė Jungtines Tautos, bet ir paprastuose teismuose kitose šalyse.
Taip pat nutiko ir su karu Sirijoje. Asmenys, kurie vykdė nusikaltimus, po to sugalvojo bėgti, o jei yra informacija, įrodymai apie jų vykdytus nusikaltimus, tai tie žmonės vis tiek pakliūva į teisingumo rankas. Kažkas panašaus turi būti ir karo Ukrainoje atveju, mes turime būti pasiruošę, kai tik pasikeis aplinkybės privalome reaguoti greitai ir lanksčiai. Kitaip tariant, teisingumas turi būti pasiruošęs.
Prisiminkime 1991 metus, kai buvo žmonių, kurie priklausė „Nacionalinio gelbėjimo komitetui“ ir kolaboravo per Sausio 13-osios įvykius. Vos pasikeitus situacijai, po 1993 metų rugpjūčio pučo, mūsų teisėsauga labai greitai į tai reagavo ir pačiupo „komiteto“ narius: Juozą Kuolelį, Leoną Bartaševičių ir kitus. Pasinaudota momentu, kai buvo galima prie jų prieiti. Ir pavyko.
Arba Michailo Golovatovo istorija: taip, nepavyko jo sulaikyti ir perimti, bet tai, kad jis buvo sulaikytas Austrijoje, jau yra geras ženklas. Reikia būti pasiruošus veikti, visą laiką.
Štai dabar Nyderlandai priėmė teismo sprendimą dėl MH17 lėktuvo numušimo ir tie asmenys, kuria tame dalyvavo yra nuolatiniame pavojuje, nes jie gali būti sugauti. Jei pavyks juos pričiupti, jie keliaus tiesiai į kalėjimo kamerą, nes teismas jau įvyko.
Kaip yra su karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui, genocido sąvokomis? Kaip jos vertinamos? Kada yra vienas, o kada – kitas nusikaltimas? Kodėl svarbu tai įvardyti vienu ar kitu vardu?
Genocidas, kaip nusikaltimas, yra labai specifinis. Pirmiausia jis apibūdamas per genocido tikslą, o tai – bandymas sunaikinti visą grupę ar dalį grupės (tautos) žmonių. Su genocidu jau taip yra, kad vyksta tam tikra konkurencija, kas yra didesnės genocido aukos.
Genocido savo „šlovę“ įgavo Antrojo pasaulinio karo kontekste, kuomet jis buvo vykdomas neįtikėtinai sistemingai. Tai, galima sakyti, nepakartotas nusikaltimas, dėl visų tų unikalių savybių, kurios vyko tuo metu.
Taigi, po Antrojo pasaulinio karo, genocidas tapo žodžiu, kuris neša papildomą galią ir tai labai svarbu aukoms. Nes aukos nori būti suprastos ir išgirstos. Deja, kartais genocido terminu yra mėtomasi į kairę ir į dešinę.
Visgi žvelgiant teisiškai, genocidas gali būti ir menkesnio masto, nei, tarkime, Holokaustas. Srebrenicoje, kur taip pat buvo įvykdytas genocidas, buvo nužudyti 8 tūkstančiai vyrų ir berniukų.
Jei grįžtame į Rusijos-Ukrainos karo kontekstą, kas tikrai šiurpina, tai, kad Rusija norą sunaikinti ukrainiečius, kaip tautą deklaruoja atvirai. Toks kalbėjimas jau buvo tarsi išnykęs, retas. O juk mes žinome, kad štai tokie nusikaltimai pirmiausia ir prasideda nuo kalbų, kad kažkas neturi teisės gyventi, jog kažkokios tautos nėra, nepripažįstama žmonių tapatybė, egzistencijos teisė.
Genocidas yra tarsi laikomas visų nusikaltimų viršūne, nors teisiškai žiūrint genocidas, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui yra analogiški. Gal karo nusikaltimai turi tą ypatybę, kad net ir pavienė veikla gali būti karo nusikaltimas, nors dažniausiai visgi mes kalbame apie masę karo nusikaltimų. Šiaip pati valstybė, kurios kariai vykdė karo nusikaltimus, yra įpareigoti juos teisti, net Sovietų Sąjungoje buvo teisiami kariai, vykdę karo nusikaltimus Afganistane. Karo prieš Ukrainą kontekste to dar neteko girdėti.
Koks vaidmuo kare tenka humanitarinėms organizacijoms? Kodėl jų, paprastai, nemėgsta nei viena, nei kita kariaujanti pusė, nors jie tik dirba savo darbą?
Kaip yra pasakę Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komiteto (ICRC) atstovai, mes pasiruošę derėtis net ir su pačiu velniu, kad pagerintumėme karo aukų padėtį. Tai reiškia, kad tokia organizacija negali prisiimti moralinio vertinimo. Kad ir kaip mums tai sunku suprasti, ir kartais atrodo nedora, bet tuo pačiu tai yra būtinybė. Jei to nesilaikysi, tikslus pasiekti bus dar sunkiau.
Humanitarinės organizacijos nėra kažkokie galiūnai, jos veikia tokiose ribose, kokiose gali veikti. Leido nuvežti humanitarinę paramą – gerai, neleido, jos nieko negalės padaryti, turės tūnoti savo bazėse. Keista, kad žmonės apie tai nepagalvoja, nesupranta.
Dirbti humanitarinėje organizacijoje yra labai sunku ir pavojinga, ten dirbant reikia turėti daug atsparumo, tenka šypsotis pačiam velniui. Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad humanitariniai darbuotojai gali papasakoti, ką matė, atskleisti detales, bet ne – nes kartą taip padarius, jie praras, kad ir menkas, bet galimybes, patekti į tam tikrą vietą dar kartą.
Niekas nemėgsta būti kaltinamas. Vieną kartą papasakosi, kitą kartą neįvažiuosi. Čia pirmiausia susiję su tuo, kad žmonės karą vertina labai emocionaliai. Negalima jų už tai kaltinti.
Gebėjimas atsiriboti yra svarbus dalykas, nors kartais humanitariniai darbuotojai yra dėl to kaltinami.. Jie tiesiog gali padaryti tai, ką gali.
