Kapinės. Žmonės pulkais tvarko artimųjų amžinojo poilsio vietas. Prie vartų verda prekyba.
Etnologai sako, kad nuo Vėlinių prasideda vėlių ir dvasių laikas, kuris tęsis iki Kalėdų, saulės sugrįžimo. Šiuo ramybės laikotarpiu gyvųjų ir dvasių pasauliai tarsi priartėja.
Kovojusiems už laisvę
Prie Ginkūnų kapinių sustoja miesto autobusas. Daugiau negu pusšimtis žmonių greitai ištirpsta pardavinėjamų krepšelių, gėlių ir žvakių jūroje.
Vos įžengus pro vartus pasitinka skulptoriaus Gedimino Tamošiūno kryžius, o aplink jį – maži kryželiai su pavardėmis ir slapyvardžiais. Čia palaidoti partizanai, kurie kovojo už Lietuvos laisvę pokario metais.
Prie vieno iš kapų gėles deda moteris. Ant kryžiaus užrašyta pavardė – Palys Galdikas-Dūmas. Dauguma partizanų turėjo slapyvardžius.
„Čia mano vyras“, – sako kapą prižiūrinti Ieva Galdikienė. Nurenka lapus,išrauna kylančią piktžolę, uždega žvakutę ir padeda gėlių. Daugiau nieko prie šių santūrių kapų nevalia daryti.
„Nežinau, ar yra žmonių, kurie daugiau atkentėjo, nei čia palaidoti partizanai. Mano vyras 28-erius metus praleido Sibire. Jis kilęs nuo Mosėdžio. Su kitais partizanais slėpėsi ir kovojo Žemaitijos miškuose. Šalia palaidotas jo draugas ir bendražygis Vytautas“, – pasakoja I. Galdikienė.
Suėmė Dūmą Kaune ir iškart nuteisė 25 metus kalėti Sibire. Kilnojo iš vieno kalėjimo į kitą. Našta šiek tiek palengvėjo po J. Stalino mirties. Dar trejus metus pridėjo už tai, kad jis ir kiti kaliniai buvo pabėgę po kalėjimo sienomis išsikastu tuneliu.
Moteris pamena daug vyro pasakojimų, tačiau jie taip ir liko neužrašyti.
30 metų – raidė po raidės
Už kelių kapų kvartalų pasigirsta kalimas: meistras ant seno antkapio kala naują vardą, pavardę ir mirties datą. Akmenkalio rankomis akmuo ištaria velionio vardą.
„Kaliau raides ant paminklų trisdešimt metų. Kasdien – po keturis antkapius. Ant kiekvieno vidutiniškai 30 raidžių arba skaičių“, – vardija meistras. Kiek raidžių per gyvenimą – skaičiuokite patys.
Gediminas Pyragas – toks meistro vardas. Skulptorius ir tautodailininkas. Smūgis po smūgio plaktuku per akmentašio kaltą. Delnai kieti ir sugrubę.
„Gerai, kad saulėta diena – bent galima įžiūrėti raidžių kontūrus, – sako akmenkalys. – Mano profesijos žmonių Airijoje jau senokai nebėra. Visi raides ant akmens išrašo „plasteriu“. Šiauliuose nėra tokios kilnojamos aparatūros, todėl kapuose dar tenka dirbti rankomis.“
G. Pyragas – tas pats meistras, kuris 2000-aisiais nukalė žmogaus ūgio Kristaus skulptūrą ir pastatė prie Šiaulių katedros. Jis buvo sumanęs šalia šios jos pagaminti daug granitinių lentų su įvairiomis kalbomis iškaltais dešimčia Dievo įsakymų.
Sumanymas nepavyko, nes meno kūrinį valdininkai pripažino nelegaliu statiniu. „Neprapuls. Pastatysiu artimam žmogui ant kapo“, – ištaria meistras.
G. Pyragas visą gyvenimą kūrė originalius antkapius. Buvo sukaupęs per 400 originalių modelių, kuriuos, jo žodžiais, per vieną dieną nukopijavo ir pavogė tie, kurie paminklus gamina pramoniniu būdu. Meistras sako stengiasi į mirtį žiūrėti ne kaip amatininkas, o kaip filosofas.
Prie kapo semiasi ramybės
Birutė Vasiliauskienė prieš metus mirusio vyro kapą lanko kone kasdien. Moteris sutvarko, apravi kapą, uždega žvakę ir sėdasi ant suoliuko. Akyse sužimba ašaros, tačiau jų neparodo. Apie gyvenimą kalba kaip apie savo brangiausią turtą.
Šalia vyro kapo jai ramiau. Kartais paverkia. Išvykusiems vaikams ir anūkams liepia nesirūpinti kapu ir atvykti tik tada, kai galės.
Moters akys švyti, nors likimas nepašykštėjo išbandymų. Sibiro platybėse surado savo meilę ir vyrą – Juozą Vasiliauską. Pradėjo gyventi ant plikai iškirstos taigos lopinėlio. Išrovė kelmus, o tada rentėsi būstą. Irkutsko srityje, Alzamajaus rajone. Kaimelis vadinosi ironiškai – Viesiolyj (linksmasis).
Vietiniai rusai padovanojo vištą. Vėliau įsigijo ožką, kiaulę, karvę. Užsiaugino daržovių. Ožką pardavė, o ta grįžo per miškus. „Penkis kilometrus ėjo ir vilkai nesudraskė. Pirkėjai stebėjosi. Sakė – jai ant duonos net sviesto užtepa, o ta vis tiek išeina“, – prisimena moteris.
Iš Sibiro B. Vasiliauskienė su vyru ir dviem dukterimis grįžo kone po dešimtmečio: „Pamačiau Uralo kalnus. Patyriau, kaip ten žmonės sunkiai gyvena. Daug sunkiau nei čia.“
Mato tuščių vietų
Dažnai į kapines užsukanti moteris sako, kad Ginkūnuose dar yra daugybė vietos laidoti, nors vis baiminamasi, kad vietų tuoj pritrūks. Moters nuomone, aikštė, į kurią sovietmečiu varu suvarydavo vaikus per lapkričio 1-ąją, kapinėse nereikalinga.
B. Vasiliauskienės vyro kapas – kaip tik toje vietoje, kur neseniai buvo išrauti medžiai: „Šioje vietoje laidoti – siaubinga. Vien molis ir vanduo. Duobkasiai turi užlipti ant karsto, kad šis nuskęstų ir neplūduriuotų.“
Gerbti ir prisiminti
K. Donelaičio gatvės kapinėse dvelkia dešimtmečiais nusistovėjusia ramybe. Šiaulietė Edita Dapšienė, viena geriausių šalyje tautinių juostų audėja, lanko savo artimiausių žmonių kapus. E. Dapšienė prižiūri kapus ne tik čia, bet ir Ginkūnų bei senosiose miesto kapinėse.
Moters šeimoje nuo seno gyva tradicija kapu rūpintis tik tiek, kiek yra būtina.
E. Dapšienė nepagaili savo rankų darbo, o kapui skiria daugiausiai 10 litų. Tiek pakanka porai žvakių ir vienam arba dviem gėlių kelmams. Perka tik daugiametes gėles, kad kitąmet jos vėl žydėtų.
Tautinių juostų audėja pasakoja, kad juostas išmoko austi iš savo mamos. Moters žodžiais, juosta liaudies mene reiškia tarsi raštą, ant kurio surašytas palinkėjimas. Jei žmogus susijuosia juosta, jis tarsi apsivynioja žalčiu – laimės simboliu – turi apsaugą nuo visokių negandų. Audėja kartais audžia ir mamos staklėmis. Ar tai daro mamos atminimui?
„Mirtį priimu ramiai. Atėjo žmogui tam tikras laikas, kuris ateis kiekvienam iš mūsų. Žinoma, prisimenu visus man brangius žmones, tačiau į pasaulį žiūriu filosofiškai“, – sako E. Dapšienė.
Apie būties filosofiją moteris gali kalbėti tarsi apie raštus juostose. Jos nuomone, negali žmogus būti iškart keliuose pasauliuose, todėl reikia stengtis dėl gyvųjų, o išėjusiuosius gerbti ir prisiminti.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
