Valdančiųjų žudikiški susirėmimai prieš rinkimus dėl įtakos specialiosioms tarnyboms ir iš po antklodžių į viešumą prasiveržiantys vampyriški klyksmai - toks būtų tiksliausias politinės scenos, kurią regime dabar, pristatymas.
Kodėl poligrafas?
Kas skaitė rusų klasiko Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, atsimena personažą pavarde Švonderis. Tai kraugeriškomis akutėmis odinį švarką nešiojantis veikėjas, ginkluotas revolveriu ir labai mėgstantis skundus, protokolus, giedojimą patriotiniame chore ir klaikiai neapkenčiantis protingesnių už save.
Toks tipiškas sovietinio „mento“ (nenoriu įžeisti padorių policininkų) prototipas. Patekęs į kokią nors tarnybą ir tapęs bent menkiausiu viršininku, „mentas“ kelia sau tik porą tikslų - paterorizuoti pavaldinį (mušti savus, kad svetimi bijotų), taip pat apkartinti gyvenimą kitiems - teroru, intrigomis ir „kliauzomis“. Geriausias Švonderio bičiulis, žinia, yra toks Poligrafas Poligrafovičius - sužmogintas padaras, kurio egzistavimo prasmė tik padėti švonderiams „dirbti savo darbą“. Na, dar laisvalaikiu jis smaugia katinus ir girtauja.
Kadangi lietuviškas švonderynas, vadinamas Valstybės saugumo departamentu (VSD), pasižymi tomis pačiomis savybėmis ir instinktais, nė kiek nekeista, kad būtent jo didenybė poligrafas tapo labai reikšmingu instrumentu dabar griaudėjančiame specialiųjų tarnybų skandale.
Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, atstovaujantis Liberalų ir centro sąjungai (LiCS), pasikvietusiai į savo gretas porą ilgamečių švonderyno personažų, kelias savaites reikšmingai ir pagarbiai atsiliepė apie poligrafą. Taip reikšmingai, kad šiek tiek išmanant VSD užkulisius kilo keistų asociacijų. Mat Švonderio pravardę gavusio ir du VSD padalinius savo vadovavimu sugriovusio Ričardo Rupkaus vienas artimų bendražygių turėjo kaip tik Šarikovo (Poligrafo) pseudonimą ir mėgo laisvalaikiu arbaletu medžioti katinus. Nežinau, ar jis dar dirba. Tikiuosi, išvaryti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovai buvo tikrinami ne šiuo „poligrafu“, tačiau be paties VSD liberalcentristai (dabar pati saugumietiškiausia Marijos žemėje partija) negalėjo apsieiti.
Dėmės ir valikliai
Be poligrafo, per karą su gerais ar blogais FNTT vadovais panaudota ir „biografijos dėmių“ korta. Senu saugumietišku stiliumi iškepta dar viena slapta pažyma, kurioje ant neįtikusių personažų biografijos aptiktas baisus ar mažiau baisus juodulys.
Pirmas įspūdis - kažkur jau matyta. Kai vyko parlamentinis VSD veiklos tyrimas, dabartiniai R.Palaičio bei Liberalų ir centro sąjungos lyderio Algio Čapliko pagalbininkai triūsė tai kontorai visai ne kaip pėstininkai. Priminsiu, kad anuomet dėl tyrimo įtūžusi švonderyno auksakalių taryba irgi sukurpė pažymą apie tyrimui vadovavusį parlamento komiteto vadovą Algimantą Matulevičių ir pabandė jį nušalinti tokiu pat metodu - reikalavo atimti teisę dirbti su slapta informacija. Tada neišdegė, bet šiaip šalyje yra įsitvirtinusi praktika, pagal kurią į valstybės tarnybą žmogus gali būti nepriimtas arba iš jos išgrūstas slaptos pažymos pagrindu. Kas nors įpaišo ten kokią tikrą ar tariamą dėmę ir dėmėtajam neleidžiama net sužinoti, kokios ji spalvos. Tiesiog atitinkamas viršininkas nutaria, kad tokią slaptą dėmę turintis žmogus nepatikimas, ir taškas.
Galima bėgti į teismą? Galima. Tik teismai, kurie net nedrįsta tikrinti prašymų klausytis telefoninių pokalbių pagrįstumo, dar mažiau linkę ginčyti slaptomis keverzonėmis pagrįstą nepasitikėjimą. Vienintelis galimas tokios dėmės valiklis - pakankamo rango politinis užnugaris.
Koks rangas pakankamas? Klausimas keblus ir priklauso nuo daugybės interesų konfigūracijų. FNTT vadovų atveju net premjero Andriaus Kubiliaus pasitikėjimo nepakako.
„Pareigūnų biografijos turi būti be dėmių“, - pakartojo prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai pačiai alergiją ir įniršį kelia klausimai apie kai kuriuos jos biografijos niuansus. Galiausiai Jos ekscelencija pagyrė R.Palaitį už procedūrų vykdymą ir parodė premjerui bei konservatoriams, kad pasinaudos bet kokia proga priminti kulneliu vienintelę iki šiol dar neprimintą specialiąją tarnybą - FNTT.
Paskui ėmė elgtis dar įdomiau - liepė žurnalistams klausti, ar FNTT tyrė konservatorių rėmėjus, o kai paklausėme, pasakė nieko nekomentuosianti. Galiausiai treptelėjo tuo pačiu kulneliu ir patikino, kad kažin kodėl per kelias skandalo savaites nevykdytas ikiteisminis tyrimas dėl to, ar iš FNTT tikrai nutekėjo informacija apie operaciją prieš „Snorą“, bus pradėtas. Ir tikrai - atsitik tu man taip, - tą pačią dieną jis prasidėjo. Kad ir kuo tas tyrimas baigsis, jokių valiklių FNTT vadovams nebeprireiks - jų dėmės užantspauduotos ir įslaptintos.
A.Kubiliaus užuominos, kad jas reikėtų išslaptinti, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo Arvydo Anušausko riktelėjimas pavymui, jog būtina keisti įstatymus, - apgailėtini. Kadenciją jau baigiantys konservatoriai gali prisiminti savo pažadus paviešinti kitas dvylika pažymų ir nors šį tą nuveikti, kad slaptosios švonderių orgijos būtų bent minimaliai kontroliuojamos. Prisiminti arba apraudoti savo neįgalumą ar nenorą tai padaryti. Jei dabar kokie desperatiški žygiai ir bus daromi, tai tik todėl, kad premjero aplinkos mėginimas turėti bent vieną „savo“ žaisliuką teisėsaugoje žlunga. Jį vėl pagrobė gudresni ir labiau įgudę.
Prabudę pareigos jausmai
Liberalų ir šnipų sąjungos lyderiu nuo šiol galintis vadintis A.Čaplikas į eterį pavirkavo, kad partija yra dergiama, tik savo pareigą įvykdęs ministras R.Palaitis esą atsidūrė „svetimo karo lauke“ ir t. t.
Nepastebėjau, kad ministrą į postą būtų kas atitempę ir įgrūdę surištą bei besispardantį. Tas „pareigos jausmas“, prabudęs apsirūpinus pagalbininkais iš saugumo artėjant rinkimams, irgi savotiškas. Tiesa, R.Palaitis ir jo partija ne vieniši, kai kalbame apie ilgai besitvenkiantį ir tik prieš rinkimus prabundantį pareigingumą.
„Snoro“ griūtis ir milijardų dingimas juk driokstelėjo visiškai netikėtai. Netikėtai visiems. Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus Kazimiero Ramono, kuris išmestas kaip atsakingas už šią nelaimę, biografija, matyt, visada buvo labai švari ir be dėmių - pažymų keverzotojai užsakymo negavo.
„Dėmių purškikliai“ ir „poligrafai“ metų metus turėjo įdomesnių užsiėmimų nei „Snoro“ akcininkų banditiški nuotykiai, kuriuos gausiai aprašinėjo tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda. Gaudė „teroristes“, rašė užsakomąsias pažymas ir aptarnavo dujų tarpininkus bei kitus klientus.
Nei VSD, nei FNTT, kurie artimesni (galima spėti) konservatorių idealams, nei R.Palaitis taip nesidraskė dėl pareigos ir nieko apie „šiek tiek“ problemišką banką teikėsi verčiau nežinoti. Elgėsi ramiai ir niekur neskubėjo - panašiai kaip konservatoriai dėl pokyčių VSD. Aštrus pareigos jausmas bunda prieš rinkimus, o ministrų pilietinę drąsą dar stiprina ir ūmai suliberalėjantys žvalgai. Visame šiame spektaklyje trūksta vieno dalyko - simpatijas keliančių personažų.
