Su skiepais atsirado ir baimės: įsivaizduota, kad paskiepijus žmonės pavirs karvėmis

Pasaulyje siaučiant virusui dar ir dar kartą aktualus tampa skiepų klausimas. Vieni jų bijo, kiti – laukia, kaip išganymo. Visgi skiepų naudą žinojo dar senovės graikai, o milijonai žmonių išvengė bjaurių ligų tik todėl, kad keli drąsūs išradėjai nebijojo apsikvailinti. Lietuvoje skiepyta jau XIX amžiaus pradžioje, bet tikrą renesansą skiepia išgyveno sovietmečiu ir tuomet nuo jų negalėjo niekas išsisukti.

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Pirmieji bandymai apsisaugoti

Jau senovės graikais suprato, kas yra imunitetas, dar Tukididas rašė, kad maro epidemijos metu sergančiuosius slaugydavo tik tie, kurie jau buvo persirgę maru. Jau žinota, kad kartą susirgus antrą kartą to nepasikartos. 

XI amžiuje kinai pastebėjo, kad sveikam asmeniui užkrėtus nuo nesunkiai sergančių ar sveikstančių, pastarieji daugiau neužsikrečia. Šį būdą jie pavadino varioliacija. Varioliaciją pradėjo taikyti liaudies gydytojai: išdžiūvusį raupų pūlinukų turinį ar sudžiūvusius šašus įtrindavo į sveiką žmogaus odą, gleivinę ar įpūsdavo į nosį, taip siekdami užkirsti kelią raupų susirgimui.

Varioliacija, kaip metodas, greitai atkeliavo į Turkiją, o iš ten ir į Angliją, kur tokiu būdu apsaugoti šeimą susidomėjo ir karalius Jurgis II, jo gydytojas atliko keletą eksperimentų ir supratęs, kad išties galima apsisaugoti nuo raupų paskiepijo dvi princeses. Rezultatai buvo sėkmingi, o būdas ėmė plisti ir kitose šalyse. 

Šių dienų skiepų istorija siejama su anglų gydytoju Edvardu Dženeriu, kuris 1780-ųjų metų pabaigoje pastebėjo panašumą tarp žmonių ir karvių raupų, kai melžėjos papasakojo, kad užsikrėtusios karvių raupais jos nesusirgdavo žmonių raupais. 1796 metais jis atliko eksperimentą – berniuką užkrėtė karvių raupais. Po 6 savaičių atliko pakartotinį įterpimą su žmogaus raupais. Berniukui neišsivystė jokia reakcija. Taip jis įrodė, kad įmanoma apsisaugoti nuo šios bjaurios ligos. 

REKLAMA

Na, o Luisas Pasteras 1885 nuo pasiutligės paskiepijo pirmą žmogų. Vėliau jis atrado skiepus. Pasteras atrado skiepus nuo juodligės, kiaulių raudonligės. 

Lietuvoje 1808 metais buvo įsteigtas Vakcinacijos institutas, kuriame taikyta vakcinacija bei tiriamas vakcinos efektyvumas. Vakcinacijos institute kasmet buvo nemokamai skiepijami Vilniaus ir jo apylinkių žmonės. 

1886 metais Vilniaus Savičiaus ligoninėje buvo gaminama vakcina, kuria buvo aprūpinama visa Vilniaus gubernija, taip pat ligoninėje buvo skiepijami žmonės. 

1918–1940 metais Kaune veikė Valstybinis higienos institutas, kuriam vadovavo bakteriologas ir higienos institutas. Ten buvo atliekami bakteriologiniai ir serologiniai tyrimai, gaminamos raupų, pasiutligės vakcinos, skiepijami žmonės nuo pasiutligės. 

Skiepai buvo prabanga

Medicinos istorikas Aistis Žalnora sako, kad skiepai į Lietuvą, o tiksliau, į Vilnių atkeliavo anksti. 1808 metais savo veiklą pradėjo vakcinacijos institutas greta Vilniaus universiteto, imta vakcinuoti žmonės, daugiausia nuo raupų. Tai, pasak istoriko, itin ankstyvas laikas Europos mastais, nes vakcina buvo atsiradusi gana neseniai, tai buvo didelė naujovė. 

Tiesa, tai netruko ilgai, po sukilimo 1831 metais Vilniaus universitetas buvo uždarytas, vakcinacijos institutas taip pat nutraukė veiklą. Tada visa vakcinacija „nuėjo į antrą planą“. Vystėsi miesto medicina ir vakcinuoti žmones aktyviau imta tik XIX amžiau pabaigoje, o klestėti ėmė vėl atkūrus universitetą, pradėta vakcinuoti nuo tuberkuliozės. Tai buvo nemenkas iššūkis, nes mėginimų būta ir anksčiau, bet nesėkmingų. 

„Tik 1920 metais atsirado normali vakcina nuo tuberkuliozės ir jau po kelių metų ji buvo taikoma ir Lietuvoje. O kita vakcinacija vyko lėčiau, daugelio jų nebuvo Lietuvoje, o dar daugiau nebuvo išrasta. Skarlatinos vakcinacija minima, bet taikoma nebuvo efektyviai, nes daug vaikų vis dar mirė būtent nuo skarlatinos. Bendrai kalbant tarpukaris nebuvo dėkingas vakcinoms, ligos plito, klestėjo, o žmonių gyvenimo būdas, pinigų stygius ir menkas supratimas nepadėjo medikams“, – sakė medicinos istorikas. 

REKLAMA

Pasak jo, skiepydavo ne tik miestų, bet ir kaimų gyventojus, kurių tarpukario Lietuvoje buvo daugiausiai. Bėda ta, kad tokioms ekspedicijoms į kaimą itin stigo pinigų. Jei Kaune, kuris buvo tuometės Lietuvos sostinė, skiepijančių medikų padėtis buvo geresnė, tai Vilniaus medikai ir mokslininkai skurdo, mat Vilnius laikytas provincijos miestu. 

„Pasitaikydavo ir baimių, mitų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, buvo žmonių, kurie bijojo vakcinų, įsivaizdavo, kad juos paskiepijus, jie pavirs karvėmis. Būta ir komunikacinių bėdų, tarkime, Vilniaus krašte medikai ne visada gyventojams suprantama kalba gebėdavo paaiškinti, kas yra vakcina, kam jos reikia ir kaip ji veikia“, – sakė A. Žalnora. 

Istorikas pasakojo, kad medicina tarpukariu buvo prabangos dalykas, gydytis ir skiepytis galėjo sau leisti toli gražu ne visi. O ir valstybė tam negalėjo skirti tiek daug pinigų, kiek norėjo. Prievartos skiepytis tikrai nebuvo, kitaip nei sovietmečiu. 

Skiepyti visi, pasprukdavo retas

Pasibaigus karui, sovietinio režimo klestėjimo metais požiūris į mediciną ir skiepus tapo visiškai kitoks. Medicina buvo nemokama, skiepai – privalomi. Skiepyti buvo visi, o skiepų dokumentai – kruopščiai sekti. Visgi, nepaisant tokių titaniškų pastangų, skiepyti sovietinius žmonės sekėsi ne visur. Baltijos šalys ir čia pirmavo, o štai Vidurio Azijos respublikose vaikai ir toliau mirė nuo ligų, nuo kurių skiepai jau senokai buvo išrasti. Viskas todėl, kad nepasitikėta medikais, laikytasi tradicijų ar religinių įsitikinimų. 

Profesorius, infektolofas Alvydas Laiškonis pasakojo, kad dauguma skiepų Lietuvoje atsirado šeštajame dešimtmetyje ir buvo privalomi. 

„Buvo skiepų kabinetai, ten ir skiepydavo. Mokyklose buvo medicinos punktai, mokinius skiepydavo būtent ten. Išsisukti nuo skiepo nebuvo kaip, visus surašydavo, sekdavo, kas ir kokį skiepą gavo. Niekas net neklausdavo, nori ar nenori skiepo, tėvų leidimo taip pat nereikėjo. Mažai žinota apie skiepų alergines reakcijas. O jų buvo. Tarkime, skiepijant nuo raupų vieniems būdavo tik taškelis, o kitiems – didelis randas ar net duobė ant rankos. Kiek vėliau, kad nesugadinti merginoms rankų, imta jas skiepyti į šlaunis. Žinote, rankas mato visi, šlaunis – vos vienas kitas“, – pasakojo profesorius. 

REKLAMA

Dirbdamas kaime profesorius matė ir skiepijamus kūdikius, juos skiepijo visus, medikai važinėjosi po šeimas, kurios susilaukė vaikų ir skiepydavo. Paskiepyti vaikelį reikėjo per penkias dienas nuo gimimo. Skiepyta nuo įvairių ligų, kokliušo, skarlatinos, tuberkuliozės, raupų, kiek vėliau – nuo poliomielito. Buvo 4-5 privalomi skiepai, labai tikrino, kad visi būtų paskiepyti, buvo skiepų pasai, kurie žmones lydėjo nuo gimimo iki mirties. Neturint nors vieno privalomo skiepo, kildavo didžiulis triukšmas. 

„Motinos tam nesipriešino, buvo daug tokių, kurie dar atsiminė tarpukary, kai gausiose šeimose mirdavo nemažai vaikų dėl paprastų vaikiškų ligų, todėl į skiepus sovietmečiu nežiūrėta priešiškai, o ir nebuvo kito pasirinkimo“, – sakė profesorius. 

Tiesa, taip gerai buvo toli gražu ne visur. Vidurinės Azijos respublikose vaikai mirdavo neskiepyti. Laikytasi tradicijų, bijota Alacho.

„Mergaičių negalėjo skiepyti vyrai. Buvo daug mitų, baimių, pasakų. Tose respublikose vaikų sergamumas infekcinėmis ligomis buvo itin didelis. Praktiką atlikau Tadžikistane, buvo sunku įtikinti tėvus, mokytojus ir net medikus, kad skiepai – geras dalykas. Iš Užkaukazės medicinos studentus be stojamųjų imdavo į universitetus, taip siekta pramušti archaiškus nusistatymus, pakelti medikų lygį“, – sakė A. Laiškonis. 

Ten gyvenę religingi žmonės sakydavo, kad Alachas davė, Alachas pasiims. Bijojo vaikus skiepyti, guldyti į ligoninę, vengta gydyti, esą jei taip lemta – lai miršta. Net ligoninėse niekas neskubėdavo gelbėti vaikų, pirmiau gerta arbata, laikytasi tradicijų. 

Profesorius prisiminė, kad nepaisant titaniškų pastangų, pavojingų ligų protrūkių Sovietų Sąjungoje visgi buvo. Pasitaikydavo ir maro atvejų, choleros protrūkių, bet apie tai niekas nekalbėjo, žiniasklaidai nerašė. Net medikai, neturėjo teisės laikyti savo užrašų, paskaitų dokumentų. Viską, ką specialiuose kursuose išmokdavo, turėdavo sunaikinti, nes tam tikra informacija buvo paslaptis, kurios nebuvo galima išduoti. 

REKLAMA

„Po 1990 metų dar kelis metus turėjome imunitetą, kurį atsinešėme iš sovietinių skiepų. O vėliau prasidėjo problemos, ligos, mitai, kad skiepai itin žalingi“, – apgailestavo profesorius, su siaubu stebintis dabartinius „šviesuolius“, kurie nebaigę mokslų aiškina, kas yra skiepai ir kodėl jie neva žalingi. 


Rašyti komentarą...
I
Idomu
2020-04-26 18:15:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
Vienas is normaliausiu straipsniu, informatyvus daug istorijos , idomu buvo paskaityti. Aciu
Atsakyti
0

A
Aurelijus
2020-04-26 19:21:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
Toje nuotraukoje vaikučiai eilėje prie skiepų.Ir aš taip stovėjau,visu klasių vaikus taip skiepijo.Bet turėjai būti sveikas,nesanrgliuoti,nekoseti.Tokius skiepydavo vėliau,kai pasveikdavo.
Atsakyti
-1

S
Seip
2020-04-26 18:15:39
Pranešti apie netinkamą komentarą
Vel gazdina
Atsakyti
-2

SKAITYTI KOMENTARUS (15)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų