Su moterimi šeimą sukūrusi Sigita suprato, kodėl ankstesni santykiai su vyrais nebuvo tokie sėkmingi

Pastaruoju metu Lietuvoje įsiplieskę ginčai tarp liberaliai ir konservatyviai mąstančių visuomenės dalių Sigitai Mykolaitytei kainuoja daug nervų. Su partnere gyvenanti mergina atvirai sako nesuprantanti, iš kur žmonės turi tiek neapykantos homoseksualių žmonių atžvilgiu. Jos nuomone, partnerystės įteisinimas nieko neatims iš tradicinių šeimų, tik padės geriau jaustis vienos lyties poroms.

Interviu portalui tv3.lt S. Mykolaitytė pasakojo apie savo apsisprendimą tapti lesbiete, santykius su mylima moterimi ir palygino, ko trūko draugaujant su vaikinais.

„Pradėjusi santykius su moterimi, supratau, kas yra tikra partnerystė ir lygybė“, – sako Sigita, pridurdama, kad Lietuvoje vyrai ir moterys dažnai būna įkalinti lyčių vaidmenyse, nes paprastai auklėjami gana stereotipiškai.

Kaip tu vertini šiuo metu vykstantį kultūrinį karą tarp liberaliai nusiteikusių ir tradicines vertybes ginančių žmonių – pastarieji labai baiminasi, kad įteisinus lyčiai neutralią partnerystę sugrius šeimos institutas, šeimos vertybės, nukentės tauta. Kaip apskritai jautiesi šiame įvykių sūkuryje?

Man atrodo, gerai pavadinta, tikrai negalvojau apie kažkokį kitokį pavadinimą. Aš kažkaip nepastebėjau tos ribos, kada prasidėjo šis konfliktas, kada ta pirmoji „bomba“ buvo numesta. Pastebėjau, kad daugiau apie tai kalbama socialiniuose tinkluose, žiniasklaida aktyvesnė, bet pernelyg nekreipiau dėmesio.

Vieną dieną mano partnerė parėjo su tokia žinia: blemba, sako, čia prieš mus nusiteikę tie žmonės. Dar apie šeimų maršą tuo metu nebuvo kalbama, bet pasipriešinimo banga jau buvo kilusi. Mano partnerė anksčiau nesureikšmindavo viešumos, bet tada suprato, kad tylėti nebeišeina.

Pasipylė straipsniai iš žmogaus teisės ginančių institucijų ir, aišku, dar daugiau iš nepritariančių homoseksualiems santykiams. Bet dabar viskas nusirito iki tokio lygio, kad aš pasidariau net apatiška žinioms.

O kaip aš jaučiuosi.... Jaučiuosi tikrai blogai, bet jau nebežinau, ką geriau daryti, nes ginklai ištraukti, apsišaudymas įvyko, bet man neatrodo, kad šitaip galima ką nors pasiekti. Liūdna, kad žmonės, į kuriuos niekas nesikėsina, tai yra tradicinių vertybių gynėjai, jaučiasi puolami.

REKLAMA

Kaip tu reaguoji į vadinamųjų tradicionalistų dažnai išsakomą argumentą, esą tegul LGBT žmonės gyvena, negalima nieko diskriminuoti ar užgaulioti, bet kam tas partnerystės įteisinimas, juk galima viską sureguliuoti kaip bendrą ūkį. Taip pat dažnai kyla baimė, kad įteisinus partnerystę neilgai trukus bus reikalaujama įteisinti ir santuoką, įsivaikinti vaikus. Kitaip tariant, manoma, kad LGBT bendruomenės reikalavimai tik augs ir jiems esą nebus nei galo, nei krašto.

Man tai nėra joks argumentas. Klausantis, kaip šiomis temomis debatuojama, atrodo, kad žmonės nebeturi, ką pasakyti ir užsiciklina ties šiuo argumentu.

Galų galiausiai, kas nutiktų, jeigu išsipildytų visa tai, ką įvardijai? Net ir čia nematau problemos, nematau jokios grėsmės tradicinei šeimai, nors dar reiktų gerai pagalvoti, kas yra ta tradicinė šeima. Gal tokia, kur gerai palupa?

Bet kuriuo atveju, nematau jokios grėsmės tradicinei šeimai. Juk niekas iš nieko nieko neatims.

Ir kai sako, kad mes griauname tradicines šeimas, tai pajuokaudama galiu pasakyti, kad mes jas kaip tik kuriame. Kitą savaitę su partnere būsime draugų, kuriuos supažindinome, vestuvių liudininkės. 

Paprastai tradicionalistai labai bijo, kad LGBT žmonės tarsi padarys įtaką jauniems žmonėms išbandyti skirtingas tapatybes. Jie mano, jog tapsmas homoseksualiu asmeniu nėra likimas, bet labiau pasirinkimas.

Sunku pasakyti, kas nutiktų, jeigu jaunimas nebijotų išbandyti kitokių santykių. Galbūt daug kas neišbando, būna užsidarę savyje ir kenčia dėl visuomenės spaudimo?

Kita vertus, tai gali būti ir pasirinkimas. Aš, pavyzdžiui, save vadinu politine lesbiete.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad tai iš dalies yra pasipriešinimo patriarchatui forma. Aišku, santykiuose su partnere aš jaučiuosi labai komfortabiliai ir kažkaip viskas atrodo tobuliau, teisingiau, tai yra taip, kaip turi būti. Taigi, matyt, tai ir pasirinkimas, ir prigimtis. Juk prieš save neisi.

REKLAMA

Bet nėra taip, kad manęs netrauktų vyrai. Anksčiau esu turėjusi nemažai santykių su vyrais ir nieko labai blogo negaliu pasakyti. Bet su moterimi esu laimingesnė, todėl sąmoningai nusprendžiau su vyrais santykių nebekurti. 

Gal galėtum palyginti santykį su vyru ir su moterimi?

Galiu. Manau, kad su vyrais sunkiau dėl visuomenėje susiformavusių stereotipų, dėl nusistovėjusių vyrų ir moterų vaidmenų. Vyrams Lietuvoje gana įprasta manyti apie save, kad jie šiek tiek geresni nei moterys, protingesni, tarsi kažkokia brangesnė etiketė jiems užklijuota. Bet ne patys jie tai sugalvojo. Taip jie auklėjami, tokia aplinka ir susidaro toks užburtas ratas – aplinka kuria vyrus, vyrai toliau kuria aplinką. Ir ne tik vyrai. Moterys savo berniukus taip augina ir auklėja.

Taigi ta skirtis labai jaučiasi. Ne iš blogos valios ar ketinimų, bet vis tiek yra tam tikros rolės, kurios santykiuose prasimuša.

Manęs tokie lyčių vaidmenys santykiuose netenkino. Aš ilgokai nesupratau, kas čia iš tikrųjų yra, bet pradėjus santykius su moterimi, supratau, kas yra tikra partnerystė ir lygybė. Aišku, yra visokių santykių, kažkas užima kažkokią rolę, bet tiek heteroseksualiuose, tiek homoseksualiuose santykiuose esmė yra lygybė, partnerystė ir draugystė. O kai susitinka du panašiai mąstantys žmonės, neįkalinti lyčių vaidmenyse, santykis susiklosto lengviau.

Koks buvo tavo kelias į suvokimą, kad nori kurti santykius su kita moterimi?

Aš esu iš konservatyvios aplinkos, iš mažo miestelio ir pati buvau nebloga homofobė. Matyt, net neprisileidau minties apie homoseksualumą. Nors kai mintyse atsuku laiką, pamenu, kad būdavo man patinkančių merginų, bet apie tai niekas nekalbėjo, todėl atrodė, kad homoseksualumas neegzistuoja. Kaip Vladimiro Putino Rusijoje „nėra“ tokių santykių, taip ir Šakiuose man jų „nebuvo“.

Pati neturėjau kritinio mąstymo ir buvau pagauta lygiai taip pat, kaip tie žmonės, kurie dabar kovoja prieš mane. Buvau jų pusėje, net atsimenu esu sakiusi, kad nebalsuosiu už Dalią Grybauskaitę, nes ji tikriausiai yra lesbietė ir neturi šeimos. Dabar šiek tiek gėda apie tai šnekėti, bet tokia realybė.

REKLAMA

Atvažiavusi į Vilnių, pažinusi daug daugiau žmonių turėjau arba likti savo stereotipuose ir apsimesti, kad esą neegzistuoja kitas pasaulis, arba priimti. Ir nekalbu tik apie homoseksualius asmenis, man atrodė, kad net menininkai su auskaru antakyje, su skeitais, išsidirbinėja.

Taigi tai keitėsi savaime įgyjant daugiau žinių, praplečiant akiratį, keliaujant. Mano perversmas įvyko Anglijoje. Ten labai gerai sutarėme su drauge. Bet aš apie tai jau pagalvodavau anksčiau. Net žinojau, kokios moterys man patinka. Lašas po lašo prikapsėjo. Kuo atviresnė dariausi pasauliui, tuo labiau leidau sau suprasti save, pagalvoti apie santykius su mergina ir, galiausiai, juos užmegzti.

Kartais būna, kad aplinkiniai žmonės anksčiau pastebi žmogaus homoseksualumą nei pats žmogus. Kaip buvo tau?

Niekas man taip nesakydavo, bet po to, kai informavau pažįstamus žmones apie savo homoseksualumą, buvo tokių, kurie sakė: „Taip ir galvojau“. Nežinau, kodėl jie galvojo ir tylėjo, jeigu matė.

Beje, sesė buvo pasipiktinusi ir pasakė, kad ji mane augino ir jokių požymių nematė, todėl pyksta ant manęs už tai, kad aš lesbietė.

Mano sesė gana religinga. Bijau, kad Katalikų Bažnyčia dirba ne tą darbą, kurį turėtų dirbti. Ji turėtų sėti meilę, tarpusavio supratingumą, o, panašu, kad sėja neapykantą, suskirstydama visus žmones į gerus ir blogus, suardydama ilgalaikius šeiminius santykius. Evangelija yra ne apie tai.

Pyktį savo atžvilgiu aš jaučiu, bet ne minios, o konkrečių žmonių. Mano manymu, tai visiškai politiniai žaidimai ir Bažnyčia vaidina didelį vaidmenį.

Kaip reagavo kiti šeimos nariai, kai tu pranešei, jog esi homoseksuali?

Sesė ir mama sužinojo labai panašiu metu, prieš man trumpam išsikraustant į Egiptą su tuometine savo partnere. Pranešiau, nes atsibodo apgaudinėti, susilaukdavau klausimų, kodėl esu vieniša, nors jau kuris laikas nebuvau vieniša. Turi meluoti meluoti... Bet viskas yra procesas, kaip leisi sau suprasti savo identitetą, kiek priimi save ir leidi sau būti tokia, kokia esi. Kuo daugiau save priimi, tuo daugiau supranti, kodėl aš turėčiau meluoti?

REKLAMA

Mama reagavo netikėtai gerai. Ji yra jau senyvo amžiaus, jai daugiau nei 70 metų ir šiaip gana konservatyvi, bet čia ir yra tikra meilė. Ji, aišku, neplojo katučių, bet svarbiau už viską jai buvo, kad mes bendrautume ir kad aš būčiau laiminga. Tiesa, mama nelabai supranta, kodėl reikalingi praidai, kodėl aš duodu interviu šia tema. Jai baisu dėl manęs ir baisu dėl savęs. Galbūt nelabai turi argumentų, išskyrus mamos meilę. Bet čia ir yra tikrasis argumentas atsakant kiekvienam paklaususiam, kaip čia dabar su tuo gyveni? Paprastai. Priimi žmogų tokį, koks yra, nes myli.

O ką sako buvę vaikinai?

Ne su visais bendrauju. Čia irgi toks fenomenas, kad su visomis buvusiomis partnerėmis liekame draugėmis, o su vyrais ne taip.

Vienas sakė, kad taip ir galvojo. Gal jis rado tame kažkokį pateisinimą kodėl iširo santykiai? Kitam tiesiog viskas okei ir mes netgi bendraujame šeimomis.

O dar vienam pasakiau ne aš, tai tiksliai negaliu papasakoti. Bet ten buvo taip, kad vienas mano draugas norėdamas pašiepti nieko nežinojusį buvusį mano vaikiną paklausė: „Ką tu Sigai padarei, kad ji tapo lesbietė?“ Sakė, kad pradėjo net mikčioti. 

Kaip sekasi gyventi kartu su dabartine partnere? Ar esate panašios?

Sakyčiau, kad kaip tik nepanašios. Tikrai nėra viskas lengva, yra susikirtimo taškų, bet nėra įskiepytų lyčių vaidmenų, kad čia mano žodis paskutinis arba tau priklauso vienokie ar kitokie darbai. Ir tas supratimas apie buities tvarkymą yra kitoks. Tiesiog viską dalijamės ir vežame kartu.

Be to, stereotipiškai iš vyrų tikimasi, kad jie daugiau uždirbs, dovanos moteriai dovanas, o mūsų santykyje to nėra – viską galima uždirbti kartu ir dovanas gali gauti abi.

Negaliu labai aiškiai išskirti, nes man šis santykis įprastas. Bet daug kas pastebima kasdienėse smulkmenose.

Iš visų viešumoje pasirodžiusių pasiūlymų, kurie tau atrodo svarbiausi, kad pagelbėtų LGBT bendruomenei? Partnerystės įteisinimas, neapykantos kalbos užkardymas, tolerancijos skatinimas...?

REKLAMA

Nesu pagalvojusi, bet atrodo, kad neišeitų padaryti kažko vieno, turėtų būti kompleksas priemonių. Kai sakai tolerancijos skatinimas... Žmonės labai skirtingai suvokia toleranciją. Ar tai tik pakantumas per sukąstus dantis, esą būkite, bet tylėkite? Ar tai nediskriminavimas, vienodų teisių ir galimybių suteikimas?

Mes lygiai taip pat mokame mokesčius, esame atsakingi prieš įstatymą ir kitus žmones, mums reikia viso socialinių garantijų paketo.

Kartais sakoma, kad tai ne pirmo būtinumo klausimas, neva pirmiau pasirūpinkime finansais, sveikatos apsauga. Bet kam reikia priešinti šiuos dalykus, viskas gali eiti greta? Man irgi reikia normalaus švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių garantijų, darbo, kad nebūčiau diskriminuojama pagal lytį, bet man taip pat reikia, kad nepatirčiau diskriminacijos dėl savo seksualinės orientacijos.

Gal gali paaiškinti, kaip tu patiri diskriminaciją kasdienybėje, kas labiausiai netenkina?

Pastaruoju metu labiausiai jaučiu neapykantą. Nebeskaitau nei vieną, nei kitą pusę remiančių straipsnių, esu įdirginta. Labai sunku suprasti, kaip žmonėse telpa tiek neapykantos.

Keistai atrodo politikų teiginiai, kad nereikia nieko keisti, nes visuomenės dauguma tam nepritaria. Kažin, ar reikia vien tik pataikauti rinkėjams. Juk nė vienas progresyvus pokytis neatėjo palaikant daugumai. Žmonės paprastai bijo pokyčių ir jų nenori, bet progresas ateina iš lyderystės.

Net ir balso teisė moterims buvo suteikta ne dėl to, kad pritarė dauguma. Tai tiesiog turėjo būti padaryta.

Taigi manau, kad politikai turi prisiimti atsakomybę, o ne žiūrėti daugumos nuomonės. Nuomonė pasikeis. Pikta, kai esi toks valdžios neveiklumo įkaitas.

Viešumoje nelabai girdisi LGBT moterų balsas, daugiau kalba vyrai. Tavo nuomone, kodėl taip yra?

Matyt, moterys vis tiek išmokytos būti santūresnėmis, todėl gauna mažiau eterio ir dėmesio. Bet šioje situacijoje moterys yra ir saugesnės, nes tuomet visuomenės homofobija krypsta į LGBT vyrų pusę.

REKLAMA

Apskritai visuomenėje tradiciškai mąstantys žmonės, ypač heteroseksualūs vyrai, porų santykius sieja išimtinai su seksu. Ne su buitimi, ne su meile, ne tarpusavio santykiais, ne laime, ne supratingumu, bet vien tik su seksu.

Todėl lesbiečių santykio jie neužskaito kaip tikro poros santykio. Jiems dvi moterys yra sexy, o du vyrai – tai čia jau suprask, labai blogai.


Rašyti komentarą...
V
Vika
2021-05-23 05:28:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
O man šlykštu kai vyras grabalioja vyrą, o moteris moterį.
Atsakyti
-23

f
filė
2021-05-23 05:27:03
Pranešti apie netinkamą komentarą
tai ir gyvenkit toliau,kas maišo,gyvenot metų metais niekas netrukdė ir atsipeikijot-duokt teisių daugiau...
Atsakyti
-31

V
Vika
2021-05-23 05:28:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
O man šlykštu kai vyras grabalioja vyrą, o moteris moterį.
Atsakyti
-22

SKAITYTI KOMENTARUS (299)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų