Jau teko rašyti, kad demokratinė santvarka negali egzistuoti ir būti gyvybinga be pasitikėjimo.
Ypač šiais laikais, kai daugelis visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimų yra tokie sudėtingi, kad net gana išsilavinęs žmogus dažniausiai negali patikrinti įgaliotųjų ir išrinktųjų teiginių. Nei jis gali tiksliai žinoti – kada valdžia pastebėjo „Snoro“ akcininkų reputacijos priekaištingumą, nei kaip nors patikrinti jų užkeikimus apie sėkmingai vykdomą atominės elektrinės statybos projektą.
Taigi dauguma visuomenės labiausiai gaudo signalus tų asmenų, kuriais pasitiki, o kitų kalbas vertina bent jau skeptiškai arba abejingai, o kartais ir priešiškai. Šalyje susiklostė nepasitikėjimo atmosfera, nes valdantieji jaučiasi lyg liūtai, stūgaujantys nuo uolos galvijų bandai ir neatsakantys už savo žodžius.
Atvirai kalbant, mūsų politikai taip įprato nebenorėti būti populiarūs ir kalbėti suprantamai, kad net ir pastarosios rinkimų kampanijų reformos buvo nukreiptos į rinkėjų pasiuntimą... skaityti programų. Mat kur kas lengviau pasakyti, kad turiu 273 puslapių programą, nei keliais žodžiais ir normaliai atsakyti į normalius klausimus. Paskui buvo daug pasipiktinusių, kad dalis taip ir pasirinko – Arūną Valinską, kurio programa buvo trumpiausia. Dar vienas atradimas daliai mūsų valdžios žmonių turbūt yra tai, kad visuomet buvo, yra ir bus įsidėmimos labiausiai nevykusios šnektos, akivaizdžiausiai nevykdyti pažadai ir juokingiausi nusišnekėjimai.
„Jurgeli meistreli“
Dėl to dažnai nirštama. Per ekonomikos krizę radosi pulkas išminčių ne tik iš politikų, bet ir iš jų „raštų aiškintojų“ padermės, kurie pasakė, kad per daug vartojame, esame išlaikytiniai ir nesekame pasaulio ekonomikos tendencijų – imame vartojimo paskolas arba perkame tokią „prabangos prekę“ kaip stogas virš galvos, bet prieš tai neperskaitome kredito reitingų agentūrų ataskaitų, nepasidomime NASDAQ ir DOW JONES indeksų kreivių siunčiamais signalais ir t. t. Nepaaiškinsi politikui, ar jo drausmingam rėmėjui, kad siekis visus priversti stebėti Volstritą ir skaityti visų partijų programas, yra toks pat rimtas kaip kitados deklaruota komunizmo statyba.
Apie banko „Snoras“ akcininkų „nepriekaištingą reputaciją“ įvairių šalių žiniasklaida rašė ne vienus ir ne dvejus metus. Todėl, pasak valdžios užuominų, taip pat dalies išmintingų komentatorių, tik kvailiai galėjo nesuprasti, kad ten laikyti pinigų negalima. Premjeras Andrius Kubilius sako, kad tai buvo nusikalstama struktūra, o ne bankas.
Visa tai labai gerai ir tėviškai guodžianti, auklėjanti tautos išrinktųjų ir kitaip įgaliotojų šnekta atrodo gana įtikinamai. Tik ar nepamenate dainelės: „O jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro“. Tas „Jurgelis“ šįkart yra pati valstybė, kuri nuoširdžiai rodė pavyzdį, kaip reikia elgtis. Į nusikalstama struktūra dabar vadinamą banką valdiško sektoriaus įstaigos ir įmonės sugrūdo apie 400 mln. litų.Vyriausybė iš to banko skolinosi ir leido nusikalstamai struktūrai (?) uždirbti pelno.
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas pareiškia, kad perspėjo latvius dėl su „Snoru“ susijusių „Krajbanka“ problemų. Kilnu. Kaimynai tai ne savos valstybės pinigus valdantys runkeliai, kuriems ko nors pašnibždėti ar rekomenduoti reikalo nebuvo. Neteisinga būtų kaltinti dėl „Snoro“ galo dabartinę valdžią, tačiau žodžius reikėtų rinktis.Kaip būtų galima per trejetą metų padaryti minimalią pažangą prognozuojant ekonomikos augimus ir recesijas, idant nebereiktų ir vėl skubiai, o vadinasi chaotiškai ir pačiam nesusivokiant, taisyti mokesčių sistemą.
„Kabinėjimasis prie žodžių“
Jei energetikos ministras keliskart viešai kartoja atpiginsiąs dujas 15 proc. ir ne kartą žada atpiginti šilumą, o paskui pripažįsta, kad eksperimentai nepavyko, nes neleidžia teisės aktai, tai irgi signalas. Programų ir indeksų neskaitančiam rinkėjui, kuris labiau domisi savo šilumos sąskaita, tai reiškia, kad energetikos ūkį tvarko neatsakingas plepys ir niektauza. Kodėl toks žmogus turėtų tikėti, kad ministras netauzija tokių pat niekų ir nedaro neaiškių eksperimentų atominiuose ir kituose projektuose? Nepasitikėjimas visais raginimais skolintis iš bankų renovuotis būstą - tipiškas pavyzdys. Vėl juk galvojama, kad valdžia paskui pasakys, jog pats buvai kaltas ir nesenei biržų indeksų.
Jei Seimo pirmininkė Irena Degutienė svaidosi užuominomis apie tėvynę išduodančius emigrantus, kodėl kas nors turi tikėti jos nuoširdžiu rūpesčiu valstybe, kai ji prabyla biudžeto temomis ir moralizuoja?
Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir permjero A. Kubiliaus solidarūs daugkartiniai pasižadėjimai grąžinti kažkiek litų pensininkams irgi visada bus, patinka tai kam nors ar ne, labiau įsidėmėti, nei NASDAQ judėjimai ir gudragalvių ekspertų braižomi grafikai.
„Kabinėjimasis prie žodžių“ – sušnypš minėtų personažų gerbėjai. Tada siūlau grįžti prie pirmos pastraipos ir pabandyti suprasti ne tik politikų žodžio vertę, bet ir jų prievolę suprasti visuomenę ir pamatyti žmones, kurių labui pasišovė dirbti.
