Kapavietę sudaro tamsaus granito antkapis, šviesaus granito apvadas ir gale esanti memorialinė siena. Prie antkapio įrengtas gėlynas, kuriame pasodintos rožės ir viržiai.
Prie kryžiaus bei ant kapo plokštės lankytojai palieka gėlių, žvakių ir kitų atminimo ženklų. Baltas kryžius, išsiskiriantis tamsaus akmens fone, tampa pagrindiniu kapo vizualiniu elementu. Tiesa, likusiųjų Laisvės gynėjų antkapiuose yra juodas kryžius.
Antkapyje iškalti L. Asanavičiūtės vardas, pavardė ir gyvenimo datos – 1967 m. balandžio 22 d. – 1991 m. sausio 13 d. Ji buvo viena iš keturiolikos žmonių, žuvusių per 1991 m. sausio 13-osios sovietų karinę agresiją Lietuvoje.
L. Asanavičiūtė žuvo Vilniuje, prie televizijos bokšto, kai sovietų kariuomenė panaudojo karinę techniką prieš taikius objektą gynusius žmones. Jai buvo 23 metai.
Chirurgas prisiminė Sausio 13-osios naktį
Žinomas plastinės chirurgijos specialistas profesorius Kęstutis Vitkus prieš kelerius metus naujienų portalui tv3.lt kalbėjo vienas iš Sausio 13-osios naktį dirbusių chirurgų. Jis atviras – ši naktis pakeitė jo gyvenimą, o ligoninę tą naktį jis lygina su karo lauku.
Lemtingoji 1991-ųjų sausio 13-oji buvo sekmadienis.
K. Vitkus prisiminė, kaip gyvendamas Antakalnyje kartu su šeima sausio 12-ąją, šeštadienį, išgirdo sprogimus, šūvius ir kartu su savo tėvu chirurgu Mečislovu Vitkumi sėdo į automobilį ir išvyko į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur tuo metu dirbo. Jam buvo 38-eri.
Ligoninė priminė karo lauką
„Atbėgau į ligoninę ir prasidėjo vežimas, kaukimas greitųjų, nes tikrai turėjo būti sužeistų. O ligoninė buvo pačiame centre – tarp Žygimantų ir Tilto gatvių, tada jos vadinosi visai kitaip. Per visus vartus pradėjo vežti žmones purvuose, kruvinus, surištus, subintuotus.
Nes ką galėjo greitoji pagalba, tą jau darė. Tai tas priimamasis toks kaip kišenėlė mažytė, o mašinos važiuoja, važiuoja, važiuoja“, – prieš kelerius metus TV3 laidoje „Visi mes žmonės“ prisiminė K. Vitkus.
Profesorius tuomet pokalbio metu pripažino, kad iš pradžių jautėsi pasimetęs, ligoninės koridoriuose ant mažų suoliukų spaudėsi daugybė sužeistų ir dejuojančių žmonių.
„Sėdi, dejuoja, apkrešėję, purvais aptaškyti. Tie, kurie negali paeiti, ar peršauti per kojas, tuos į neštuvus dedame.
Pradėjome rūšiuoti, nes jau ir lavonus atveždavo, lavonus pradėjome operaciniame bloke kišti po laiptine“, – pasakojo K. Vitkus.
Tuometinė Raudonojo kryžiaus ligoninė Sausio 13-osios naktį, pasak K. Vitkaus, buvo karo laukas.
„Purvas, kraujas, laipioji tarp tų neštuvų, dejuojančių aukų. <...> Tvarkymas buvo kaip karo lauko chirurgijoj – su drabužiais įvelka tokią masę su visais purvais, su viskuo, kerpi drabužius visus lauk ir tvarkai.
Bet tvarkai ne taip, kad kažką rekonstruoti, o kad nekraujuotų, kad mobilizuota būtų. Ir taip iš eilės“, – pasakojo chirurgas.
Asanavičiūtei niekuo nebegalėjo padėti
Dar prieš K. Vitkui pradėjus darbuotis operacinėje, į ligoninę atgabenta ir sunkiai tanko sužeista 23-ejų L. Asanavičiūtė. Chirurgas pamena, kad mergina buvo visa balta, o jos dubuo buvo stipriai sumaitotas tanko vikšrų. K. Vitkus ją rankomis perkėlė į lovą.
„Gydytojas sako, kad reikia imti ją į operacinę – nors jokių šansų nebuvo, kad išgyvens, dubens kaulai, šlaunikauliai ir vidaus organai sutraiškyti – ir perrišti klubines arterijas, kad nekraujuotų į vidų“, – pasakojo K. Vitkus.
Nors medikų komanda spėjo pradėti operaciją, mergina mirė ant operacinės stalo. Anot K. Vitkaus, merginos gyvybės nebūtų pavykę išgelbėti.
Netrukus po to į ligoninę atgabentas ir sunkiai sužeistas Kęstutis Bredelis.
„Jam virš galvos iššovė tuščias vamzdis, neužtaisytas patrankos vamzdis be šovinio. Toks smūgis buvo, kad visi langai Televizijos bokšto palei visą perimetrą išbyrėjo. Aš įsivaizduoju, ką reiškia, kai virš galvos išpila kibirą parako.
Vietoj veido – juoda keptuvė, akys – visos tinklainės atšokusios, visi kvėpavimo takai nudegę, jis kriokia iš karto lovoje. Jam buvo prapjauta trachėja ir įkištas vamzdelis, nes jis uždustų. Tada aš jau išėjau į operacinę“, – prisiminė K. Vitkus.
Būtent tada, atsidūręs operacinėje, K. Vitkus sako pasidavęs emocijoms.
„Na, kas baisiausia chirurgui, jeigu operuoji ir miršta ant stalo, tai tik minutei sustoji, sukandi dantis ir turi baigti. O čia – visą laiką emocijos. Kol buvo tie riksmai, vežimai, sirenos, dar kažkas tai judėjo, o po to atsiduri operacinėje, tyloje, girdi, kaip visą laiką šaudo, veža ir visur priguldyta tų žmonių.
Tada jau pradėjo išvežinėti, tuos lavonus dėti. Man skaudu prisiminti visą tą laiką. Nors kiekvienais metais mes su kolegomis nueiname prie laužų, susitariame, pabūname, prisimename tas dienas“, – kalbėjo chirurgas.
Po įvykių išvyko iš Lietuvos
Po įtemptos nakties, K. Vitkus darbą ligoninėje baigė apie 8 val. ryto, tai buvo sausio 13-osios sekmadienio rytas.
„Išėjau – makabriškas vaizdelis, kurį dar dabar prisimenu, – staigiai užšalo ir viskas, jokio transporto, viskas balta, Katedros aikštė visa balta, visos liepos, medžiai, viskas balta. Ir važiuoja toks karinis sunkvežimis su garsiakalbiais. Pėsčias grįžau namo. Išsekęs, kaip skuduras“, – sakė profesorius.
K. Vitkus pripažįsta, kad kiekvienas chirurgas yra agresyvus viduje ir sunkiai įsileidžia emocijas, tačiau Sausio 13-osios naktis viską pakeitė jo gyvenime.
„Pradėjau rašyti aplikacijas, kad išvažiuočiau į užsienį dirbti. Ir išvažiavau į Ameriką, priėmė mane. Pradirbome su šeima metus.
Nes tas gyvenimas čia, aišku, viskas keitėsi, neteko prasmės tos rekonstrukcinės operacijos. Labai pervertė viską. Ir dabar negaliu žiūrėti Sausio 13-osios filmų, nes viskas vyko man esant“, – atvirai sakė K. Vitkus.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.



