A. Jakubčionis, kalbėdamas apie keliones, teigė, kad, visų pirma, stalinizmo laikotarpiu valstybė siekė visiškai izoliuoti visuomenę nuo išorinio pasaulio.
„Iki Josifo Stalino mirties, 1953 m., išvykti į užsienį praktiškai buvo neįmanoma.
Už bandymą pabėgti grėsė 10–15 metų kalėjimo, o ginkluoto pasipriešinimo atveju grėsė net ir mirties bausmė“, – sakė jis.
Kada sovietmečiu žmonės pradėjo keliauti?
Tiesa, pirmieji į užsienį pradėjo vykti sportininkai dėl olimpinių žaidynių.
„Pirmieji į užsienį pradėjo vykti sportininkai, dar 1952 m. olimpinėse žaidynėse.
Vėliau išvykdavo meno ir muzikos kolektyvai, kurie siekė, tarytum, parodyti „aukštą lygį“ sovietinės kultūros“, – pasakojo istorikas.
A. Jakubčionio teigimu, užsienio turistų atvykimas taip pat buvo griežtai kontroliuojamas procesas, buvo netgi klausomasi slaptų pokalbių.
„Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pradėta įsileisti užsienio turistus. Vilniuje pastatytas viešbutis „Gintaras“ [red. pastaba, t.y. dabartinis „Panorama“ viešbutis].
Užsienio turistams buvo nustatyti griežti maršrutai, dažniausiai tik Vilnius–Kaunas, iš dalies Trakai. Kitose vietose lankytis nebuvo leidžiama.
Tokiose vietose, kambariuose, galėjo būti klausomasi pokalbių, nes buvo įrengti mikrofonai, todėl ir užsieniečiai buvo nuolat stebimi“, – dalijosi ekspertas.
Judėjimo, keliavimo laisvės atsiradimas
Pašnekovo nuomone, kelionės sovietmečiu veikė kaip atlygis už lojalumą, o reali judėjimo laisvė atsirado tik pačioje sovietmečio žlugimo pabaigoje.
„Sovietmečio piliečiai galėjo vykti tik į socialistinio bloko šalis ir tik su specialiais leidimais.
Dažniausiai tai buvo, pavyzdžiui, „komunistinio darbo pirmūnai“, tokiais titulais pasižymėję darbuotojai. Išskirtinė šalis, kur būtų galima nukeliauti, buvo Jugoslavija, nes į ją patekti reikėjo papildomų dokumentų.
Realus laisvesnis išvykimas, iš tiesų, prasidėjo tik apie 1988–1989 metais. Iki tol turizmas, toks kaip reiškinys, praktiškai neegzistavo“, – kalbėjo jis.
Istorikas akcentavo, kad po 1991 m. kelionės tapo įmanomos, tačiau masinis turizmas išsivystė tik įsitvirtinus rinkos ekonomikai ir atsiradus finansinėms galimybėms.
„Tokios kryptys kaip Turkija tapo populiarios tik po 1991 m., jau žlugus Sovietų Sąjungai. Tačiau net ir tada dauguma žmonių neturėjo lėšų keliauti.
Masinis turizmas pradėjo formuotis tik atsiradus rinkos ekonomikai, valiutos keitimui ir privačioms kelionių agentūroms“, – atkreipė dėmesį A. Jakubčionis.
Švietimas sovietmečiu
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad sovietmečiu egzistavo spragų ir švietime. Sovietinė švietimo sistema 1940 m. antroje pusėje buvo kaip ideologinė pertvarka, anot istoriko, kuria buvo siekiama perorientuoti Lietuvos mokyklas.
„Sovietinė švietimo sistema Lietuvoje buvo pradėta diegti dar 1940-ųjų metų antroje pusėje, o vienas įdomesnių atvejų, žinau, kai vyko Lietuvos mokytojų suvažiavimas Kauno sporto halėje.
Būtent ten mokytojams buvo aiškinama, kaip reikia dirbti naujomis sąlygomis. Tačiau, kiek žinau, įvyko netikėtas momentas, kada to suvažiavimo metu mokytojai spontaniškai užgiedojo Tautišką giesmę.
Aprašymuose buvo dar minima, kad suvažiavimui pirmininkavęs Petras Cvirka staiga sutriko ir nežinojo, kaip elgtis: visi atsistojo, o jis sėdėjo, paskui tai kėlėsi, tai vėl sėdo. Žodžiu, susidarė gana kurioziška situacija“, – sakė jis.
Masiniai mokytojų atleidimai ir represijos
Pasak pašnekovo, masiniai mokytojų atleidimai ir represijos buvo dažnas sovietinės valdžia švietimo požymis.
„Švietimo laukė, iš tirkųjų, sunkūs laikai: apie 1 500 mokytojų buvo atleisti ar net represuoti. Dalis jų, pavyzdžiui, buvo Tautininkų sąjungos nariai, šauliai, arba tiesiog jie buvo laikomi ankstesnės santvarkos rėmėjais.
Sovietinis režimas tarpukario Lietuvą įvardijo išvis kaip „fašistinę“, todėl mokytojai buvo vertinami ideologiškai, o ne pagal jų profesines savybes“, – kalbėjo jis.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
