Dvidešimt metų tylėję, nežinia kur buvę, kai nagrinėta sausio 13-osios žudynių byla, „liudininkai“, atbėgę į garsios šeimos garsaus palikuonio teismą, ėmė ir prisiminė matę visokių neįtikėtinų vaizdų 1991 metų sausio 13-osios naktį. „Sensacingi“ inicialais pristatomų sutvėrimų „atsiminimai“ šiaip nėra verti specialios polemikos. Teismas yra sudėjęs taškus ir viską seniai išaiškinęs. Apmaudu tik tai, kad galima prikabinti makaronų ant jaunų arba patiklių žmonių ausyčių. Tad keletas pastebėjimų.
Kadangi asmeniškai dalyvavau šiuose įvykiuose, nesunku pastebėti, kad ponai meluoja net susiriesdami arba pasakoja šimtą kartų nuvalkiotas istorijas.
Antai, ištraukiama „sensacinga naujiena“, kad vienai iš aukų ištraukė 7,62 kalibro kulkos gabalą, kuris mat, tinka 1930 metų Mosino šautuvui. Suprask – sąjūdininkų smogikas (galbūt netgi aš) iškasė iš senelio daržo seną šautuvą arba apvogė karo muziejų, užsilipo ant stogo ir šovė su ta seniena. Smulkmena, kad tokio pat kalibro kulkomis šaudantys kulkosvaidžiai puikiausia naudojami sovietinių šarvuočių ginkluotėje.
Labai linksma skaityti „atsiminimus“ dar ir tokį atsiminimą :
“Pakviestas VRM Šeštojo skyriaus darbuotojas
Buvęs Vidaus Reikalų Ministerijos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) darbuotojas V.Š. teismui sakė: „Tą naktį apie 1.30 h mes – t. y. penki VRM pareigūnų grupė - buvome prie TV bokšto Karoliniškėse. Įsikūrėme tiesiai priešais bokštą esančio devynaukščio namo 8-to aukšto bute, paprašę gyventojų mus įsileisti. Dabar šis namas yra Sausio 13-osios g. 37.
Mes ten išbuvome kelias valandas, per pačius įvykius. Atidarę langą filmavome kamera. Staiga tiesiai virš langų, nuo stogo, pasipylė šūviai į TV bokšto pusę. Tai buvo kelios automato serijos. Išbėgome iš buto ir ėmėme lipti laiptais iki stogo liuko, bet jis buvo uždarytas iš išorės.
Tada staigiai liftu nusileidome žemyn ir pamatėme, kaip iš kitos laiptinės išėjo du vyriškiai su pailgu krepšiu. Jis buvo panašus į ilgavamzdį automatą krepšyje. Pamatę mus šie du vyriškiai puolė bėgti, mes - juos vytis. Vyriškiai įsmuko į kiemą, kur jų jau laukė automobilis „Žiguli“ su vairuotoju – ir jie paspruko. Apie tai mes papasakojome savo vadovui, bet jokio tyrimo vykdyta nebuvo.“”
Nežinau, kas būtent yra šis iš kanapių išlindęs melagis, bet tuo metu Sausio 13-osios gatve joks „Žigulis“ nebegalėjo pravažiuoti fiziškai. Kas buvo – supranta kodėl. Iki „Laisvės“ prospekto būtų tekę paėjėti pėstute, tad meluojant reikia turėti saiką arba/ir labai neblogą atmintį.
Tingu net juoktis iš „naujų“ pastebėjimų kulkų skridimo„kampus“ ir kitų kliedesių. Dėl visa ko, siūlau paskaityti nuosprendį byloje, kurią nagrinėjant šitie „informuoti liudytojai“ liudyti nepanoro (matyt bijojo kruvinųjų sąjūdininkų susidorojimo): http://www.infolex.lt/portal/papildomiok/INFOLEX_VAT_1999_m._rugpjucio_men._23_d._nuosprendis_baudziamojoje_byloje_Nr._1-2_1999_.pdf
Man įdomiau kitkas. Ponas, kurio labui dabar liudija nežinia iš kur po 20 metų išdygusios personos, neblogai pažinojo rašytoją Vytautą Petkevičių. Gerai sutarė, gal ir butelį perlauždavo. Po 1992 metų rinkimų sėkmės V. Petkevičius net vadovavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Be to buvo labai drąsus, Vytauto Landsbergio nebijojo, tačiau kažkodėl, nors dauguma ir galimybės buvo jo pusėje, neinicijavo parlamentinio tyrimo ir nesusikvietė dabar „liudijančių“, beveik iš ano svieto sugrįžusių veikėjų. Gal prisiminimai būtų buvę šviežesni ir nereikėtų pasakoti akivaizdžių nesąmonių.
Pabaigai pastebėsiu, kad jei koks silpnesnių nervų žmogeliukas tikrai pabandė nuo stogo pavaizduoti didvyrį su kokiu „šauniku“, tai nėra svarbu jokia prasme ir jokiu mastu. Į šturmą sovietų karius, kurie buvo ginkluoti „truputėlį“ rimčiau, Sąjūdis pakviesti nelabai galėjo – SSRS karinės pajėgos V. Landsbergiui prisiekusios nebuvo.
Tad vienintelis šokiruojantis dalykas yra seniai perpuvusių politinių ir moralinių lavonų, vėl lendančių į dienos šviesą smarvė, kurią nebūtina skleisti visuose eteriuose.
