Lietuvoje per metus išduodama apie 30 tūkst. skiepijimo pažymėjimų bei keli šimtai Tarptautinių skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjimų. „Šiuos dokumentus reikia saugoti lygiai taip pat, kaip saugome asmens dokumentą, nes negalime žinoti, kada jų prireiks, – sako Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) direktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas – Skiepijimo pažymėjimą būtina turėti ne tik keliaujant į egzotines šalis, bet ir kuriant gyvenimą užsienyje. Pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių, Kanadoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose neskiepytų žmonių nepriima į darbą, o vaikų – į ugdymo įstaigas“.
ULAC specialistams itin dažnai iš užsienio skambina sunerimę žmonės, ieškantys galimybės kuo greičiau gauti įrodymų, jog buvo paskiepyti vaikystėje. Pavyzdžiui, vienas jaunuolis negalėjo pateikti dokumentų universitetui Prancūzijoje, nes neturėjo savo skiepijimo pažymėjimo. Kitam be šio pažymėjimo teko grįžti namo iš Didžiosios Britanijos, nes nebuvo leista dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo kursuose.
Taigi, ką kiekvienas turėtume žinoti apie skiepijimo pažymėjimus?
Skiepijimo pažymėjimas išduodamas kiekvieno naujagimio, kūdikio tėvams ar globėjams. Į šį baltos spalvos pažymėjimą surašomi visi skiepai, kurie atliekami pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių vaikui iki 16 metų amžiaus, t. y. skiepai nuo tokių ligų, kaip tuberkuliozė, hepatitas B, kokliušas, difterija ir pan. Jeigu asmuo nepametė šio skiepijimo pažymėjimo ir vėliau skiepijasi nuo kitų infekcijų, kurių nėra planinių skiepų sąraše, pažymėjime surašomi ir kiti atlikti skiepai, pavyzdžiui, nuo vėjaraupių, roto viruso, gripo ir pan. Todėl kiekvieną kartą skiepijantis svarbu pateikti ir skiepų pažymėjimą.
Tarptautinis skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjimas. Kasmet Pasaulio sveikatos organizacija parengia rekomendacijas keliautojams bei nurodo, kokia galima infekcijų rizika konkrečioje šalyje. Kai kurios šalys reikalauja, kad įvažiuojantys asmenys būtų pasiskiepiję nuo tam tikrų ligų, nes taip saugosi šių ligų išplitimo. Tokie skiepai, pavyzdžiui, nuo geltonojo drugio, meningokokinės infekcijos, yra vadinami privalomaisiais keliautojų skiepais. Informacija apie juos įrašoma geltonos spalvos pažymėjime. Pažymėjimo pavadinime minimos profilaktikos priemonės, nes ne visos vakcinos yra skiepijamos. Apsisaugoti nuo kai kurių ligų, pavyzdžiui, maliarijos ar choleros padeda ne įskiepijami, o geriami preparatai. Šis tarptautinis skiepijimo pažymėjimas turi vieningą visame pasaulyje užpildymo formą ir yra suprantamas viso pasaulio specialistams. Jį pildant yra numatyti tam tikri reikalavimai tiek žmogui, kuris skiepijamas, tiek jį skiepijantiems medikams.
Abu dokumentai nemokamai išduodami sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose atliekami skiepai. Neturintys bet kurio iš šių dviejų skiepijimo pažymėjimų, bet norintys jį gauti, turi kreiptis į savo šeimos gydytoją. ULAC direktorius prof. dr. S. Čaplinskas atkreipia dėmesį, kad tarptautiniu skiepijimo pažymėjimu reikėtų pasirūpinti likus bent mėnesiui iki kelionės, nes dažnai prireikia ne vieno skiepo, o tarp skiepų gali būti privalomas ir dviejų savaičių, ir mėnesio tarpas. Be to, svarbu, kad pasiskiepijus užtektų laiko susidaryti imunitetui.
Elektroninių šių dokumentų versijų kol kas nėra, todėl juos reikia labai saugoti. „Tarptautinio pažymėjimo reikalaujama įvažiuojant į užsienio šalis. Jei šį pažymėjimą pametėte prieš įvažiuodami į šalį, į kurią įleidžiami tik pasiskiepijusieji, deja, Lietuvoje niekas kitas, be jūsų šio pažymėjimo kopijos gauti negalės. Tikėtina, jog pametusį pažymėjimą atvykėlį skiepys iš naujo ir ten jam išduos naują pažymėjimą“, - aiškina prof. dr. S.Čaplinskas.
Daugiau informacijos apie skiepijimo pažymėjimus bei skiepus galima rasti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro interneto svetainėje ulac.lt.
