Rūta Klišytė VL žurnalistė
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai jau žinomi! Šiemet, kaip paskelbė šio apdovanojimo teikimo komisijos vadovas istorikas Alfredas Bumblauskas, jais tapo aktoriai Donatas Banionis ir Juozas Budraitis, kompozitoriai Giedrius Antanas Kuprevičius ir Faustas Latėnas, rašytojas Vladas Braziūnas ir kino operatorius Jonas Gricius. Pastarasis įvertintas už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.
Čia vieta priminti, kad šie garbingiausi šalies apdovanojimai, kurių kiekvieno dydis – 104 tūkst. Lt, kasmet teikiami už reikšmingiausius Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų kūrinius, sukurtus per pastaruosius 7 metus. Kasmet teikiamos ne daugiau kaip 6 premijos, o viena iš jų gali būti skiriama už menininko viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.
Po šio sauso pranešimo norėtųsi šiltai ir širdingai pasveikinti visus laureatus, mat atsitiktinių, per klaidą įšokusių į premijuotųjų roges, čia nėra. Visi šeši kūrėjai aukšto nacionalinio įvertinimo neabejotinai nusipelnę, ir galime tik džiaugtis, kad to sulaukė 90-metis Donatas Banionis, pernai tik per plauką negavęs premijos, užleidęs eilę šviesaus atminimo Arūnui Žebriūnui, lyg nujausdamas, kad kolega iki kitų metų nebepratemps.
Pomirtinis apdovanojimas kultūros žmogui, atleiskite, yra lyg trauklapis nabašninkui. Toks tinka tik už Tėvynę galvą padėjusiam didvyriui.
Tiesa, nė vienas iš laureatų šešetuko nėra jaunas genijus, priešingai – jų amžiaus vidurkis, jei paskaičiuotume, yra daugiau nei solidus. Ne paslaptis, kad šių meistrų talentai visu grožiu išsiskleidė dar sovietmečiu, tad visos 6 premijos, jei kalbėsime tiesiai šviesiai, iš tikrųjų skirtos ne tik už paskutiniųjų 7 metų kūrybą, bet ir už viso gyvenimo nuopelnus.
Tai pakiša anaiptol nedžiugią mintį dėl jaunų, na, gerai, tegu pusamžių, Lietuvos kūrėjų. Gal tokių nėra? O gal jie nepatempia konkurencijos, kinkos per plonos varžytis su žilagalviais korifėjais? Bet juk kultūra, laimei, nėra akademinė etatinė įstaiga, kur nusenę profesoriai, kuriems intelekto pakanka tik intrigoms regzti, gali užtūpę laikyti etatą, kol kojomis bus išnešti į priekį.
Žinau, priminsite man, kad nacionalinę premiją pernai gavo dailininkas Žilvinas Kempinas ir muzikas Modestas Pitrėnas – vyrai pačiame jėgų žydėjime. O aš savo ruožtu pastebėsiu, kad Ž.Kempinas jau daugiau nei 10 metų kuria JAV ir apsigyveno ten, matyt, ne dėl ilgesnio dolerio, o dėl to, kad sąlygos kurti tėvynėje buvo nekokios. O M.Pitrėnas, pikti liežuviai plaka, į premijuotųjų roges įšoko, paslinkęs senąją gvardiją, uošvio dėka, kurio balsas vis dar svarus valdiškuose kultūros koridoriuose... Bet netikiu šiomis paskalomis ir manau, kad puikūs dirigentai tiesiog yra labiau matomi nei lindintys dirbtuvėse puikūs dailininkai, tad ir gerai, kad bent šis elegantiškas jaunas meistras buvo pastebėtas.
O tiesa, matyt, slypi kažkur anapus... kultūros. Tai diplomatiškai nutylėjo laureatais pasidžiaugęs kultūros ministras Šarūnas Birutis, kuriam už nugaros premjeras ką tik pasirūpino kultūra taip, kaip ją suprato. Š.Biručiui išvykus į komandiruotę, prieš šio valią buvo patrigubintas biudžeto kąsnis Valdovų rūmams, o iš remonto 7 metų neišbrendantis Valstybinis Klaipėdos dramos teatras ir Jūrų muziejus su visais grįžusiais delfinais ir vėl liko ant ledo: ilgai laukę dar palauks!
Tokia yra kultūros politika Lietuvoje: valdovai pradeda ir laimi. Seni kultūros jūrininkai nacionalinę premiją gauna kaip priedą prie pensijos, o jauni jungos mėgina pragyventi iš kultūringos minimalios algos. Ir ne kuria šimtmečio šedevrus, o stveriasi bet kokių projektų, kurie padėtų sudurti galą su galu. Kita vertus, naivu tikėtis, kad tie 104 tūkst. Lt pasitarnaus aštuoniasdešimtmečio kūrybiniams sumanymams, t. y. kultūrai.
Nekart esu girdėjusi iš pripažintų senosios kartos menininkų, kad jiems skauda širdį dėl gabaus jaunimo stebint jo pastangas kurti meną ir kaip nors prasikurti. Taip pat sėkmingai gali daužyti galvą į Valdovų rūmų sieną, kol atkaks mokesčių inspektorius, atsiprašau, policininkas, ir išrašys tau baudą... Vyresni kūrėjai sąžiningai pripažįsta, kad tokias sąlygas kurti, kokios jiems buvo suteiktos sovietmečiu, šių dienų nepriklausomos Lietuvos jaunimas gali regėti tik sapne.
Ar verta dar aušinti burną kalbant apie nacionalinę kultūrą, kuri liko kažkur anapus nepriklausomybės? Kurios silpnas spindesys pasieka mus nebent iš gūdaus sovietmečio, nukreipdamas žvilgsnį nuo nūdienos kultūrinio skurdo? Už tą spindesį ačiū šiųmetės nacionalinėms premijos laureatams. O išvada visgi aiški kaip dieną – tokios šalies kultūroje nėra vietos jaunimui.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai jau žinomi! Tiesa, nė vienas iš šio šešetuko nėra jaunas genijus, priešingai – laureatų amžiaus vidurkis daugiau nei solidus, o jų talentai visu grožiu išsiskleidė dar sovietmečiu. Ar jaunesnių kūrėjų kinkos per plonos varžytis su žilagalviais korifėjais?
