Šeštadienio vakarą Lietuvos nacionalinis dramos teatras sukvietė garbius svečius į iškilmingą savo 70-mečio minėjimą.
Susirinkusieji diskutavo, ar tiek metų šiam didžiam trijų mūzų saugomam teatrui daug, ar nelabai? Ar jį derėtų vadinti senuku, ar jaunesniuoju broliu, ar gražiausius metus išgyvenančiu vaiku? Minčių būta įvairių, o kaip iš tiesų? Viena jų buvo išsakyta garsiai: teatrai vis dėlto neišeina į pensiją, nes tai, ką jie kuria, neišnyksta, yra amžina ir perduodama ateinančioms kartoms. „O jeigu, neduok Dieve, šitas teatras išnyktų, jo negalėtų pakeisti niekas kitas", –tai vieno iš gausaus būrio sveikintojų žodžiai, kuriuos tvirtai galima būtų baigti: “Amen".
I.Degutienė: „Ačiū už dvasios dovanas"
Jubiliejiniame renginyje, kurį vedė skirtingų kartų aktoriai –scenos legenda Vaiva Mainelytė ir linksmasis jos kolega Džiugas Siaurusaitis, ypatingas dėmesys buvo skiriamas priekinėse eilėse sėdintiems scenos veteranams. Kaip pabrėžė koncerto „Gyvent nemirtinga svaja!" režisierius Alvydas Šlepikas, norėjosi bent kartą per metus tinkamai pagerbti aktorius ir kultūrai nusipelniusius scenos veteranus. Taigi sumanymas ir buvo toks: kad jiems nereikėtų nei vaidinti, nei šokti, nei dainuoti, o tą vakarą juos linksmintų susirinkęs gausus būrys sveikintojų –nuo politikų iki artistų iš kitų teatrų.
Kalbą sakiusi šventės globėja Seimo pirmininkė Irena Degutienė pabrėžė, kad ne veltui šis teatras vadinamas nacionaliniu: „Be jo neįvaizduojama nei Lietuvos kultūros istorija, nei Vilniaus miesto istorija, nei iš viso kultūros istorija. Kiekvienam iš jūsų šiandien lenkiamės, nes jūs daugybę metų lenkėtės žiūrovui, ne tik atlikdami pareigą, darbą, bet ir paaukodami save. Ačiū jums visiems, kurie davėte mums tokių dvasinių dovanų. Mes, Lietuvos žiūrovai, su didžiausiu džiaugsmu ateidavome čia ir ateiname dabar. Jūs davėte tai, ko kiekvienam iš mūsų trūko. Ypač buvo laikotarpis, kai ateinant į šį Nacionalinį dramos teatrą atsigaudavo širdis".
O štai politikė Marija Aušrinė Pavilionienė prisipažino šiam teatrui jaučianti ypatingą nostalgiją, nes kadaise, kai jis dar nebuvo rekonstruotas, teko gyventi šio teatro patalpose. Todėl politikės atmintyje giliai įstrigo teatro užkulisiuose matytų gražių ir tada dar jaunų aktorių veidai.
R.Doveika: „Tai mūsų kultūros ikona"
Viso renginio metu neatsitiktinai buvo jaučiama Don Kichoto dvasia: šventė prasidėjo kadaise nuostabiai šį personažą įkūnijusio scenos veterano Juozo Rygerto daina, o baigėsi dabartinio Don Kichoto aktoriaus Vaidoto Martinaičio dainavimu. Juk ir sveikinimo kalbą taręs kunigas Ričardas Doveika pabrėžė, kad Nacionaliniame dramos teatre neatsitiktinai išvysi tiek daug šviesių veidų –tokie būna kuriančių žmonių veidai. „Šiandien tas teatro 70 metų kelionės aidas suveria labai gražų vėrinį. Kiekvienas iš jūsų esate ypatingas brangakmenis, ypatingas deimantas, –tokiais žodžiais į teatro darbuotojus kreipėsi kunigas. –Nes jumyse mes perskaitome savo gyvenimą –savo tragedijas, savo komedijas, dramas bei juoką –ir kartu jumyse atrandame išmintį. Ir tie, kurie kaip žiūrovai ateina į šį teatrą, prisiliečia prie pačios kultūros gelmės, kuri tampa neatskiriama šio miesto ikona. Šis teatras išties yra šio miesto ikona –kultūros, valstybės ir pačios tautos".
Ir kai buvo išsakyti kaip iš gausybės rago visi sveikinimai, į sceną išėjo Nacionalinio dramos teatro darbuotojai. Visi visi. Nuo administracijos iki scenos apšvietėjų ar budėtojų. Tiesa, visi jie yra ir 70-mečio proga išleistoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro knygoje, kuri svečiams buvo pristatyta šventinį vakarą kartu su teatro spektaklių muzikos kompaktine plokštele.
Deimantė ZAILSKAITĖ
