Praėjusiame „Akistatos“ numeryje rašėme, kad knygynuose jau pasirodė knyga apie tai, kaip Šiauliuose buvo nužudyta abiturientė Neda Račkauskaitė, ir žadėjome, kad šiame numeryje spausdinsime ištrauką iš knygos „Rytoj mane nužudys“.

Nors buvo sekmadienis, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pietinės nuovados nepilnamečių reikalų specialistė Neringa Kairienė iš pat ryto atvyko į darbą. Apie N. Račkauskaitę naujų žinių nebuvo, bet jau beveik niekas neabejojo, kad merginai įvykusi rimta nelaimė.

Visai logiška, kad tikrindama V. Vaitiekaitytės parodymus, N. Kairienė tądien nutarė apklausti geriausią V. Vaitiekaitytės draugę Viktoriją Lietuvninkaitę. Jos inspektorė nutarė nekviesti į nuovadą, o pati nuvyko į jos tėvų nuosavą namą didžiojo kunigaikščio Treniotos gatvėje.

Įėjus tėvų pakviestai Viktorijai sutriko net visko mačiusi nepilnamečių reikalų inspektorė. Viktorijos išvaizda – daugiau negu atgrasi, akimirksniu galvoje pagimdanti klausimą, kas merginos gyvenime netvarkoje, kad norisi taip baisiai atrodyti?

V. Lietuvninkaitė atrodė lyg tikra pragaro pasiuntinė. Ji mūvėjo tamsiais džinsais. Ant juodų marškinėlių, kuriuos puošė kažkoks makabriškas iššaukiantis piešinys, tamsus megztinis su kapišonu. Tačiau ne drabužiai bylojo apie vidines problemas, į akis žymiai labiau krito šukuosena, kurios šiurpumui sunku rasti lygių: visa dešinė pusė galvos iki pat viršugalvio nuskusta visiškai plikai. Kairėje makaulės pusėje juoda varno sparno spalva dažyta plaukų sruoga krito iki pat nosies, paslėpdama kairę akį. Išgirdusi nemalonų klausimą Viktorija krestelėdavo galvą, ir už tos sruogos, lyg įbaugintas šunelis už tvoros, slėpdavo savo žvilgsnį ir asmenybę.

Išvaizdą vainikavo du auskarai dešiniame antakyje, dar du – apatinėje lūpoje. Dešinėje ausyje spindėjo tik vienas metalinis žiedas, bet velniai žino kiek jų būdavo, nes pradurtos net septynios skylės. Negana to, ertmė auskarui ir liežuvyje, auskaras pūpsojo ir bamboje.

REKLAMA

Ir tai dar ne visas vaizdelis. Ant kairiojo peties ištatuiruotas drakonas bei kažkokie mistiniai ornamentai su pentagrama. Ant dešinio dilbio vidinės pusės – romėniškas skaičius „XIII“.

Ši Viktorija augo labai uždara ir psichologiškai silpna – ji motinai dažnai skundėsi, kad bendraamžiai iš jos nuolat tyčiojasi, skriaudžia. Dėl tos priežasties pakeitusi kelias mokyklas, 2009-aisiais Viktorija ėmė lankyti S. Šalkauskio gimnazijos III klasę. Ir iš karto susirgo depresija, todėl beveik visus mokslo metus buvo mokoma namuose. Tačiau tai netrukdė Viktorijai laisvalaikį leisti kaip panorėjus. Mergina tėvams pasakydavo einanti pas drauges, o pati su jomis trankydavosi po gatves, kapines, bunkerius, svaigindavosi alkoholiu.

V. Lietuvninkaitei prabilus darėsi keista – iššaukianti išorė visiškai neatitiko asmenybės vidaus. Į N. Kairienės klausimus Viktorija atsakinėjo silpnu, laibu ir bailiu balseliu, kuris, atrodė, sklinda visai ne iš šios iššaukiančiai, karingai atrodančios asmenybės, o iš kažkur šalia.

– Nedą Račkauskaitę pažįstu, bet mano geresnė draugė yra Viktorija Vaitiekaitytė. Liepos 14-ąją Nedos nebuvau sutikusi, su Viktorija susisiekiau telefonu ir apie 18 valandą susitikome prie prekybos centro „Bruklinas“, – cypsėjo V. Lietuvninkaitė.

Ji tikino, kad tą dieną susitikti su drauge atvažiavo dviračiu, o štai V. Vaitiekaitytė atėjusi pėsčia.

Po to krestelėjusi galvą žvilgsnį kelias akimirkas slėpė po juodąja plaukų sruoga. Patylėjusi pridūrė, kad susitikusios abi Viktorijos nutarė užeiti į tuščią V. Vaitiekaitytės močiutės butą, esantį Tilžės gatvės daugiabutyje. Vėl patylėjusi V. Lietuvninkaitė pridūrė, kad jos su V. Vaitiekaityte atsigėrė arbatos, daug nešnekėdamos pažiūrėjo televizorių, o sutemus ji dviračiu numynusi namo miegoti.

V. Lietuvninkaitė tada nežinojo, kad inspektorės N. Kairienės jos pasakojimas visiškai neįtikino. Policininkė tada dar negalėjo sau įvardinti, ką Viktorija meluoja, tačiau nuojauta kuždėjo, kad ji kažką slepia, nutyli.

REKLAMA

Pareigūnei labiausiai į akis krito aplinkybė, kad pasakodama mergina pernelyg smarkiai jaudinosi. Atrodytų, ko nervintis, jei iš tikro tik siurbčiojai arbatą priešais televizorių? Nusprendusi patikrinti liudytojos parodymus vėliau, N. Kairienė su keistąja liudytoja atsisveikino ir grįžo į komisariatą dirbti toliau.

Po pietų Anykščių policininkai policijos vidiniu ryšiu raportavo įvykdę prašymą pasidairyti Nedos jų mieste liepos 14-17 dienomis surengtame sunkaus roko muzikos festivalyje „Velnio akmuo“. Anykščių policijos komisariato budėtojas parašė, kad jų komisariato patruliai merginos, kurios nuotrauką gavo internetu, nepastebėjo nei tarp roko klausytojų, nei palapinių miestelyje.

Kol patruliai dairėsi Anykščiuose, Šiaulių policininkai irgi nesnaudė – jie apėjo kelias atokesnes miesto vietas, labiausiai išnaršydami senąsias Šiaulių kapines, apie kurias papasakojo V. Vaitiekaitytė. Ant piliakalnio, prie pat S. Šalkauskio gimnazijos, esančios vaizdingos kapinės seniai uždarytos, tačiau šalia jų – Saulės laikrodžio aikštė, todėl tai mėgstama jaunimo pasivaikščiojimų vieta. Kapinėse – daug senovinių, dar carinę Lietuvą ir net Abiejų Tautų respubliką menančių antkapių, senovinių laidojimo rūsių-kriptų. Kuri nors jų – puikiausia vieta kalinti ir kankinti pagrobtą žmogų ar... paslėpti lavoną. Tačiau ir ši apžiūra buvo bevaisė – senosiose kapinėse nė menkiausio pražuvėlės pėdsako.

Tądien N. Kairienė ištardė ir dar vieną visų čia minimų merginų pažįstamą, bendramokslį Šarūną Brazionį. Jis juk irgi vienas iš paskutiniųjų matė Nedą, tiksliau – su ja daug bendravo internetu.

Vaikinas papasakojo, kad liepos 13-ąją vėlai vakare internetu, per „Facebook“ programą, iš N. Račkauskaitės sulaukęs įdomaus laiškelio. Neda pranešė, jog ką tik V. Vaitiekaitytė ją pakvietė susitikti.

– N. Račkauskaitė su V. Vaitiekaityte buvo apsipykusios ir kurį laiką visai nebendravo. Todėl nustebau iš Nedos išgirdęs, kad Viktorijos pakviesta ji eina susitikti, – lyg kažko sutrikęs, lyg varžydamasis pokalbio su policininke besiklausančios mamos, pasakojo Šarūnas. – Neda pridūrė, kad Viktorija kviečia ją į kažkokį bunkerį, bet Neda atsisakiusi. Tada jos susitarė susitikti pas V. Vaitiekaitytę, tik man neparašė tikslaus adreso. Aš atsakiau, kad jei reiktų mano pagalbos, tegul Neda tik duoda ženklą, pavyzdžiui, SMS žinute, ir aš atvyksiu. Tuo pokalbis ir baigėsi.

REKLAMA

Š. Brazionis pridūrė, kad kitą dieną, liepos 14-osios popietę, Neda jam atsiuntusi keistą SMS žinutę. Joje buvo rašoma, kad merginai buvo smagu bendrauti su Šarūnu, tačiau atėjo laikas atsisveikinti. Šarūnas kažką atsakė, bet užstrigo telefono tinklas ir žinutė nenuėjo.

– Po valandos, 14 valandų 37 minutės, mano telefonas vėl supypsėjo, – pamaigęs savo telefono mygtukus tęsė Šarūnas. Perskaičiau iš Nedos atėjusią žinutę – priekaištą, kodėl neatrašau. Tačiau tinklas vis dar strigo, mano aptakus atsakymas išsisiuntė tik apie 17 valandą, bet iš Nedos jokio atsakymo jau nebegavau. Bandžiau N. Račkauskaitei skambinti, tačiau ji neatsiliepė. Tiek ir težinau.

Panašiai paliudijo ir Nedos draugė bei bendramokslė Agnė Šataitė. Ir jai Neda liepos 13-ąją internetu parašė einanti susitikti su V. Vaitiekaityte, klausė nuomonės. Agnė patarė pas tą paniurėlę geriau neiti, tačiau Neda pranešė apsisprendusi susitikti, kad pagerėtų santykiai bei „pasirinkti pletkų“.

„Bent trys tarpusavyje nesusiję, intereso meluoti neturintys liudytojai tikrai neklaidins tyrimo, – mąstė N. Kairienė su kolegomis. – Abejonių nekelia, jog liepos 14-osios popietę N. Račkauskaitė iš tikro Šiauliuose buvo bute susitikusi su V. Vaitiekaityte ir po to staiga dingo“.

Neatrodė tiesa, kad po šio susitikimo išėjusi namo viena pati Neda būtų nupėdinusi į miesto pakraštį pas kažkokius nepažįstamus skustagalvius į vakarėlį.

Kur kas labiau tikėtina, jog einančią iš Viktorijos merginą gatvėje pagrobė kokie nusikaltėliai ar prekeivos žmonėmis. Tačiau jie nepažįsta Nedos draugų ir tikrai nebūtų mėtę pėdų, iš pagrobtosios telefono jos pažįstamiems siųsdami melagingas žinutes apie neegzistuojančius „skinus“. Kam? Žymiai labiau tikėtina, kad nepažįstami nusikaltėliai, privažiavę ir į savo mašiną įsitempę gatve einančią merginą, skubėtų jos telefonus išjungti ir iš nusikaltimo vietos kuo toliau dingti, nes didmiesčio gatvėse visada būna praeivių, kas nors ką nors būtų matęs ir pranešęs policijai. Tačiau nematė, nepranešė, nė vieno pagrobimo liudytojo nėra. Keista.

REKLAMA

Išvada viena – versija, kad Neda pagrobta gatvėje, atkrenta, tiksliau, ji – ne pagrindinė. O kokia pagrindinė? Aiškėjo, kad iš Nedos telefono draugams pasiųsta žinutė apie „skinų“ vakarėlį buvo aiškiai melaginga. Klaidinanti mėtant pėdas?

Toliau mąstant logiškai belieka vienintelė išvada, kad išsiųsti melagingas žinutes N. Račkauskaitė arba buvo priversta jėga, arba šias SMS apie skustagalvius pasiuntė... nebe Neda. Abiem atvejais Nedą ir jos draugus nusikaltėliai (ar nusikaltėlis) turėjo pažinoti! Belieka juos (jį) nustatyti, surasti įkalčius, daiktinius įrodymus. Tik kaip?

Sekmadienio popietę Šiaulių II policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjas Laimonas Petkevičius parašė tarnybinį pranešimą, kad tikslinga užvesti slaptą operatyvinę bylą ir, gavus teismo sankcijas, pradėti klausytis telefono pokalbių tų jaunuolių, kurie paskutiniai bendravo su N. Račkauskaite. Pirmiausia – V. Vaitiekaitytės, taip pat buvusio Nedos kavalieriaus, alibi neturinčio Jono Tamučio ir paskutinių su Neda susirašinėjusių internetu ar telefonu – Šarūno Brazionio bei Agnės Šataitės.

Tuo metu dar linksmai nusiteikusi V. Vaitiekaitytė nežinojo, kad, tariant kriminalistų žargonu, atsidūrė pavožta „po dangčiu“ – tapo įtariamąja, kurios bus slapta sekamas kiekvienas žingsnis, klausomasi pokalbių, o prireikus taikomos ir kitos slaptos operatyvinės priemonės.

Dabar policininkams V. Vaitiekaitytės artistiškas elgesys, kažkoks perdėtas susirūpinimas dėl dingusios Nedos ėmė atrodyti kiek kitaip. Kam V. Vaitiekaitytė melavo, kad su N. Račkauskaite buvo draugės, kai tikrovėje atvirkščiai – Viktorija nekentė Nedos?

Šios dvi merginos – visiškos priešingybės. Antipodai. Neda – linksma, komunikabili, energinga, o Viktorija – uždara, nepatikli, nuolat paniurusi. Abi buvo priverstos matytis gimnazijoje per pertraukas, nes mokėsi lygiagrečiose klasėse, tačiau tarpusavyje beveik nebendravo nei mokykloje, nei po pamokų. Žinoma, nesusitikinėjo ir per prasidėjusias vasaros atostogas. Ir staiga liepos 13-ąją Viktorija ima vilioti Nedą į kažkokį bunkerį. N. Račkauskaitė atsisako, tačiau V. Viktorija atkakliai neatstoja, kitą dieną atsiveda į savo močiutės butą pavaišinti arbata. Ir meluoja, kad išlydėjusi bendramokslę, kurios – visi gimnazijoje matė – niekada nemėgo, staiga labai rūpinasi, kad ši saugiai pasiektų tėvų namus, net siūlosi palydėti, prašo pranešti, kaip sekėsi grįžti. Keista, tiesa?

REKLAMA

Minčių kėlė ir Jonas Tamutis. Liepos 14-ąją Nedos tikina nematęs, bet alibi neturi. Tiksliau, jo pateikta versija, kad gėrė su nepažįstamuoju parke, atleiskit, nieko verta. Nepatikrinama.

Tačiau dar daugiau klausimų inspektorei kilo dėl akivaizdžiai išsigandusios V. Lietuvninkaitės. Ko ji taip jaudinasi, jei tikrai ketvirtadienį Nedos net nematė? Akivaizdu, kad ir ši Viktorija kažką slepia, nepasako. Ką? Kodėl?

Nepilnamečių reikalų specialistė, dirbdama su sunkiais paaugliais, ne kartą kelią į uždaro vaiko sielą surasdavo per jo tėvus, ypač jei jie ne degradavę asocialūs girtuokliai, o padorūs žmonės. O abiejų Viktorijų tėvai – būtent tokie.

Tad pasvarsčiusi N. Kairienė ir šįkart nutarė pasinaudoti jau daug kartų išbandytu metodu.

Po V. Lietuvninkaitės apklausos, dar važiuodama automobiliu iš I. Mikalauskienės namų atgal į policijos komisariatą, N. Kairienė paskambino Viktorijos mamai Ingridai, trumpai papasakojo, kad gali būti prieš N. Račkauskaitę įvykdytas labai sunkus nusikaltimas ir paprašė dar kartą rimtai pasikalbėti su dukra.

– Jei Viktorija pasakytų ką nors, kas susiję su Nedos dingimu, nedelsiant skambinkit man, nesvarbu, dieną ar naktį, – atsisveikindama paprašė policijos inspektorė.

Pareigūnė tada dar manė, kad V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite gali žinoti kokius nors vaikinus, ką nors padariusius Nedai. Tačiau gyvenimas išradingesnis už lakiausią žmogaus fantaziją. Po poros valandų Pietinėje nuovadoje policijos darbuotojams planuojant tolesnius Nedos paieškos veiksmus, netikėtai suskambo N. Kairienės darbo telefonas.

– Inspektore, čia V. Lietuvninkaitės mama, – pakėlus ragelį prakalbo moteris susijaudinusius balsu. – Viskas labai blogai. Mes su dukra atvykstam prisipažinti.

Netrukus nuovados kieme suburzgė automobilis. Į kabinetą įžengė V. Lietuvninkaitės motina Ingrida, prieš save kone jėga stumdama išbalusią, šiurpiai atrodančią savo dukterį.

REKLAMA

Matydama, kad atžala nudelbusi galvą tyli, motina ją truktelėjo už rankovės.

– Norėjau pasakyti, kad... Nedos... nebėra... – slėpdama akis po savo juodąja plaukų sruoga tyliu verksmingu balseliu išlemeno Viktorija. – Mes su V. Vaitiekaityte ją... Ji – nebegyva...

Iš netikėtumo kelias sekundes nuščiuvę tylėjo net visko matę policijos pareigūnai, bet tuoj pat atsitokėję jie pasiūlė atvykėlėms sėsti. Kol mergina neatsikvošėjo (būna, kad praėjus emocijoms įtariamasis nutyla arba išsigina savo ką tik pasakytų žodžių), policininkai nieko nelaukdami Viktorijai į panosę kyštelėjo popieriaus lapą su šratinuku:

– Rašyk!

Kol užsikniaubusi popieriaus lapą V. Lietuvninkaitė smulkiomis raidelėmis keverzojo atvirą prisipažinimą, vienas iš pareigūnų nupuolė į kitą kabinetą, iš kurio nieko nesigirdi, ir skubiai susisiekė su apskrities VPK vadovybe. Pranešti sensaciją, kad, galbūt, atskleistas sunkus nusikaltimas.

Apsidžiaugęs ir pagyręs pavaldinius komisaras įsakė V. Lietuvninkaitę nedelsiant atvežti „į centrą“.

Kol policijos automobilis prisipažinusią merginą vežė iki Šiaulių AVPK, į šį pastatą Aušros alėjoje, buvo skubiai iškviestas budintis advokatas Adolfas Račkauskas – panūdę atvirai prisipažinti nusikaltėliai neretai vėliau teisme persigalvoja ir užtraukia „giesmelę“, kad policininkai pamynė jų konstitucines teises, prisipažinimą išgavo prievarta – mušdami, šantažuodami ar net apgaule. Tad budintis advokatas A. Račkauskas buvo paprašytas stebėti merginos apklausą nuo paties pirmojo žodžio.

Tardyti atgabentą V. Lietuvninkaitę buvo patikėta Šiaulių AVPK Šiaulių miesto Policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui Artūrui Balčiūnui.

Įvedus Viktoriją tyrėjas jai linktelėjo sėstis. Mergina ėjo lyg vatinėmis kojomis, atrodė palūžusi.

Advokatui stebint ji ant protokolo savo ranka užrašė „Dėl man pateikto įtarimo prisipažįstu visiškai bei nuoširdžiai“ ir ėmė pasakoti.

REKLAMA

Kalbėjo lėtai, vis susimąstydama. Užbėgant įvykiams už akių dera pridurti, kad iki pat šios dienos nei ši žudikė, nei jos sėbrė, nebuvo nei nuoširdžios, nei iki galo atviros – daug ką nutylėjo.

Kita vertus, V. Lietuvninkaitė apie žmogžudystę visgi pati prisipažino motinai ir sutiko tai pakartoti policijoje. Viktorija tyrėjui A. Balčiūnui, tegul šiek tiek pameluodama bei apdairiai kai ką nutylėdama, išklojo kaip buvo nužudyta N. Račkauskaitė.

Skaitytojus įspėjame, kad kai kurios detalės gali šokiruoti. Iš tikro šioje byloje tiek kraupių aplinkybių, jog šiurpo net visko matę kriminalistai. Apie žmogžudystę neįmanoma parašyti poetiniais terminais, po eufemizmais žiaurumo nepaslėpsi, tačiau etikos sumetimais intymios ir neetiškos detalės praleistos.

Tad sekmadienį, apie 21 valandą, protokole A. Balčiūnas užrašė tokius V. Lietuvninkaitės žodžius:

„Liepos 13-ąją nakvojau pas V. Vaitiekaitytę, Tilžės gatvės 69-ojo namo 4-ajame bute.

Kitą rytą, tai yra 2011-ųjų liepos 14-ąją, aš ir V. Vaitiekaitytė nusprendėme į svečius pasikviesti pažįstamą Nedą Račkauskaitę, norėdamos išsiaiškinti, kodėl mokykloje ji mus apkalba bei bando nuvilioti mano vaikiną Joną, kurio pavardės nežinau.“


Rašyti komentarą...
t
to debilai
2014-02-14 00:51:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gal koks gynejas situ isgamu busi kad cia siausiesi? Jokios psichologines problemos nepateisina ka sitos dvi issigimeles padare vargsei mergaitei
Atsakyti
-1

a
as
2014-02-14 00:02:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
kales,isgamos,kad jus kas kalejime nudetu!!!!!
Atsakyti
-1

d
dannn
2014-02-14 10:11:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
Komentaru nerasau, bet negaliu susilaikyt.. Straipsni skaiciau, nes buvo idomios dar nezinomos detales is zmogzudystes vietos fronto, taciau, kaip jau supratot, teko nusivilti, nes nieko neradau. O del paciu merginu ir ju tamsumo, bei atliktos zmogzudystes, na suprantu, kad tai nepateisinama ir siaubinga, taciau noriu pasakyti, kad mes esame visi tokie ziaurus ir negailestingi, visi mes turime tamsuji demona ir laiptus i musu proteviu pasauli, kur ju kaulai puna.. Ir ne, as nesu koks setono gebejas, esu studentas studijuojantis asmenybes psichologija, todel uz savo zodzius galiu atsakyti. Sie baisumai, tunantys mumyse, nevisiem pasireiskia vienodai, vieni turime didesne apsauga(ego) kiti mazesne, ryskiai siom merginom, sie kompleksai ir pasamones pasaulio demonai labiau islinde i pavirsiu(persona), nei pas kitus "normalius piliecius". Sia trumpa pamoka, nenorejau nieko teisinti, tiesiog noriu pasakyti "normaliem pilieciam", kad nera cia ko stebetis, musu visa zmonijos praeitis buvo sutepta tokiais ivykiais, gyvenimas niekada nebuvo rozem klotas, kaip sake vienas psichoanalitikas "Laime ir dziaugsmas, tai tik iliuzija musu gyvenime".
Atsakyti
-6

SKAITYTI KOMENTARUS (17)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų