Pamenate vaikystės istorijas apie juodąją ranką, kai tamsiais vakarais susibūrę vaikai jomis baugindavo vienas kitą. Būdavo sekama, kaip juodoji ranka po įspėjimų nugalabydavo mergaitę. Apie tokią mistifikuotą juodą ranką galima išgirsti ir daugiau. Ją galima net išvysti senosiose Šiaulių kapinėse. Ant antkapio užrašas byloja, kad vienas vaikas žuvo nuo bombos, o kitas – nuo juodosios rankos. Tose pačiose kapinėse galima rasti ir vampyro, tiksliau vampyrės kapą, apgaubtą paslapties šydu. Apie tai plačiau pasakoja Šiaulių kultūros-istorijos žinovas, kraštotyrininkas Vilius Puronas.
Užpuoliko sinonimas
Apie juodąją ranką sklando ne viena legenda. Vaikų tautosakoje juodoji ranka dažnai būdavo vaizduojama kaip baubas ir siaubą keliantis elementas. „Esu girdėjęs vaikus pasakojant. Kartą mergaitė valė langą, o už nugaros stovėjęs radijas pranešė: mergaite, mergaite, uždaryk duris, artėja juodoji ranka. Mergaitė nekreipė dėmesio, bet ant lango pamatė raudoną dėmelę. Ėmė ją valyti, o ši nenusivalo. Radijo balsas ir vėl pranešė: mergaite, mergaite, užsidaryk duris, juodoji ranka jau čia pat. Mergaitė nekreipė dėmesio ir toliau trynė dėmelę. Staiga ji atsisuko į duris, o ten išlenda juodoji ranka ir ją pasmaugia“, – siaubo pasakaitę iš vaikystės prisiminimų atgaivina V. Puronas.
Ir primena dar vieną: „Sėdi mergaitė prie pianino ir groja, o grodama niūniuoja: ar bus lietaus, ar bus lietaus? Jai už nugaros balsas atsako: bus. Tada ji dainuoja toliau: ar bus karas, ar bus karas? Balsas už nugaros: bus. Mergaitė groja pianinu toliau: ar aš mirsiu, ar aš mirsiu? Balsas už nugaros patvirtina – mirsi. Ji atsisuka ir dvi juodos rankos ją pasmaugia“.
Pašiurpinęs keturmečių septynmečių lakios fantazijos pasakaitėmis, pašnekovas siūlo pasiklausyti realesnės juodosios rankos istorijos. „Juodoji ranka tarpukario laikotarpiu buvo naudojama kaip plėšiko, užpuoliko, smogiko, chuligano sinonimas. Kartais tokio kriminalinio nusikaltėlio, kuris tykodavo aukos su plytgaliu rankoje, neišaiškindavo, jo asmenybė likdavo nežinoma, todėl ir prigijo toks pavadinimas. Taigi, manyčiau, kad tai ir turima mintyje“, – svarsto V. Puronas.
Antkapis – tėviška meilė vaikams ar vienatvės išraiška?
Ant neseniai dažais atnaujinto paminklo parašyta: „Brangūs mano vaikialiai, tegu būna jums lengvai ilsėtis Lietuvos Žemelei. Olšauskas Ričardas tragiškai žuvo nuo bombos (1936 8 18–1945 4 25) Olšauskat Zitutė tragiškai mirė nuo jodos rankos (1939 7 6–1951 11 27)“. Antkapis papuoštas dviem liūtais, lapeliais, gėlytėmis, angeliukais.
V. Puronas leidžiasi apibūdinti paminklo detalių. „Pažiūrėjus į šitą paminklą, galima nemažai pasakyti apie kūrinio autorių. Tai matyti buvęs savamokslis, galbūt liejimo meistras. Apie tai byloja du liūtai, kurių figūrėlės būdavo naudojamos žaidimams 1956 m. Pagal savo supratimą ir išmonę jis sukomponavo ažūrinius papuošimus, raidžių šriftą parinko tokį, kokį naudodavo karių kapams. Visa išliejo iš špyžiaus ir paminklas tapo gražiu kapinių akcentu“, – sako jis.
„Nesvarbu, ar tokiu būdu buvo išreikšta tėvo meilė vaikams, ar jo vienišumas, galbūt tai buvo noras parodyti savo kūrybą, tačiau žvelgiant į paminklą, vis dėlto širdis sukirba. Mes esame linkę tautodailę priskirti kaimui, bet egzistuoja ir miesto tautodailė. Čia sunku nubrėžti tą ribą tarp kičo, turgaus meno, pasaldintos kūrybos. Tačiau apie tai kalbame, kūrinys užkliūva. Tai suteikia informacijos apie praeitį, taip tauta tampa turtinga“, – tęsia pašnekovas.
Vampyrė prašydavo pavežti iki Rygos gatvės
Vaikštant po senąsias Šiaulių kapines netoli tvoros prie Ežero gatvės galima aptikti ir vampyro, o tiksliau vampyrės kapą. Netoli Leparskų giminės kriptos, dabar jau šiapus kapinių tvoros, yra palaidota šios giminės atstovė Leperskaitė, vadinama Leperkike arba Rygos gatvės pana.
V. Puronas pasakoja, kad spaudoje legenda apie vampyrę buvo aprašyta dar 1930 metais. Anksčiau Ežero gatvė buvo tik dulkėtas kelias, kuriuo žmonės važiuodavo arklių traukiamais vežimais. Kai vežikas privažiuodavo kapines, prie kelio stovėdavo paprastais rūbais vilkinti su ridikiuliu rankose mergina.
Ji pakeldavo ranką ir arkliai garsiai sužvengdavo. Pakeleivė paprašydavo ją pavežti iki Rygos gatvės. Kai tik ši įsėsdavo, arkliai vėl sužvengdavo, o kai privažiuodavo Rygos gatvę ir ateidavo metas atsiskaityti, arkliams sužvingus, mergina paduodavo vežikui stambią pinigų kupiūrą.
Kol šis nusisukęs ieškodavo grąžos, mergina dingdavo. Žmogelis apsidžiaugdavo, kad toks didelis uždarbis liko, bet baigus kelionę, džiugesio nelikdavo, nes skaičiuojant uždarbį, vietoj stambios kupiūros tik klevo lapą rasdavo. Kaip vėliau paaiškėjo tokią pat mergaitę iki Rygos paveždavo ne vienas prekeivis ar keliauninkas. Taigi buvo suprasta, kad prie kapinių vaidenasi“, – pasakoja V. Puronas.
Pripylė į galvą aguonų, kad turėtų ką skaičiuoti
Tada žmonės prisiminė, kad už kapinių tvoros yra palaidota mergina, kuri išgyvenusi didelę meilę, nusiskandino. Iš gyvenimo savo noru pasitraukę žmonės kapinių teritorijoje nebūdavo laidojami.
„Žmonės pasidalijo į dvi dalis. Šviesuomenė kreipėsi į kleboną Jasinską, prašydami pagalbos, kad kapas būtų pašventintas ir mirusiosios vėlė rastų ramybę. O tamsuomenė atkasė kapą ir išvydo tais pačiais rūbais vilkinčią ir tokį pat ridikiulį rankoje laikančią merginą. Tada ir buvo nuspręsta, kad ji yra vampyrė, prisikelianti iš kapo ir besivaidenanti žmonėms, – tęsia pašnekovas. – Merginai nupjovė galvą, į kurią pripylė aguonų ir įdėjo tarp kojų. Aguonų pribėrė tam, kad nesikeltų, o turėtų ką veikti ir aguonas skaičiuotų. Be to, į širdį buvo įsmeigtas kuolas, kaip vampyrams darydavo“.
Klebono paliepimu kapinių tvora buvo pratęsta ir vampyrės kapas atsidūrė kapinių teritorijoje. Kapas buvo pašventintas ir daugiau mergina nebesivaidendavo. Toje vietoje, kur buvo įsmeigtas kuolas, sužaliavo medis. Dabar šį kapą galima rasti senosiose kapinės prie įėjimo į jas nuo Ežero gatvės.
V. Puronas sako, kad Šiaulių mieste dabar yra apie 19 vietų, kuriose vis dar vaidenasi.
Norai pildosi einant aplink I. Štacho kapą
Dar viena legenda sklando apie stebuklus darančio kunigo kapą. Šiaulių senųjų kapinių kalnelyje prieš 155 metus buvo palaidotas blaivybės pradininkas šiame krašte kunigas Ignacas Štachas. Iki šiol prie stebuklingu ir šventu laikomo kapo lankosi žmonės, ieškantys stiprybės, vilties, paguodos, noro atsikratyti priklausomybių.
I. Štachas gimė 1796 m. Varniuose. 1843 m. iš Varnių jis buvo perkeltas į Šiaulius šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Tuo metu žmonės labai girtavo, dvarininkai valstiečiams be apribojimų pardavinėjo degtinę. I. Štachas su bendraminčiais įkūrė Blaivybės broliją, kurios dėka Šiauliuose gerokai sumažėjo alkoholiu prekiaujančių parduotuvių.
Po metaliniu kryžiumi ant granitinio postamento lentoje parašyta: „Kunigas Ignacas Štachas mirė 1854 m. 28 d. spalį.“
Nors oficialiai I. Štachas nėra paskelbtas šventuoju, bet žmonės jį tokiu laiko ir net garbina. Kapas iki šiol tvarkomas. Sklinda kalbos, jog pasimeldus prie kunigo kapo, išsipildo visi norai. „Ar žinote, kodėl Lietuva atgavo Nepriklausomybę be kraujo praliejimo? Taigi I. Štacho kapas pasitarnavo. Dvi moterys mano paliepimu ėjo aplink kapą.
Anksčiau prieš egzaminus čia lankydavosi studentai, keliais apie jo kapą eidavo skausmo kankinami žmonės, norintys sugrįžti į doros kelią. Legenda pasakoja, kad apie 1908 m. vienai moteriškei prisisapnavęs klebonas I. Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Tai padės iš alkoholizmo liūno išbristi jos vyrui. Moteris padarė viską, kaip buvo liepta sapne ir stebuklas įvyko. Vyras nustojo gerti ir tapo pavyzdingu šeimos tėvu“, – pasakoja V. Puronas.
