Skylėtos tvoros, šiukšlės, neveikiantis apšvietimas. Štai tokiose aikštelėse savo augintinius vedžioti tenka sostinės gyventojams. Neretai į jas vilniečiai savo keturtokojų iš viso neveda, tad aikštelės ir žolėmis spėja apaugti. Štai Viktorijai, turinčiai du šunis, ne kartą teko bėgti iš aptvaro, mat smalsus keturkojis šmurkštelėjo pro tvoroje žiojinčią skylę.
Šunų vedžiojimo aikšteles nušienauti, šiukšles surinkti bei bendrus tvarkymo darbus atlikti privalo savivaldybės tvarkytojai, tačiau prižiūrėdami bendrąsias teritorijas, keturkojų laisvalaikio vietas jie aplenkia. Priežastis tradicinė – trūksta lėšų.
„Žiūrima tiek, kiek turim pinigų. Žinom, kad tai galėtų būti geriau, bet visa tai daroma pagal išgales. Lėšų iš šunų rinkliavų, kas yra surenkama, yra mažai ir neužtenka tam darbui atlikti“, - teigia Vilniaus miesto tvarkymo sk. vedėjo pavaduotojas Gintautas Runovičius.
Štai Kaune tokių aikštelių vos dvi, o pirmoji keturkojams duris pravėrė tik prieš dvejus metus. Tiesa, specialistai savo augintinių vietose, kaip ši, vedžioti nesiūlo, mat aptvertojeteritorijoje jie gali patekti į tikrą karo lauką.
„Atvedus šunį į taip vadinamą išvedžiojimo aikštelę, joje vyksta didelių ir mažų šunų santykių aiškinimasis, nes, vis dėlto, dideli terorizuoja mažiukus. Žmonės tuos šunis paleidžia ir su mažais šuneliais ten ateiti yra praktiškai neįmanoma“, - sako kinologas Vytautas Gustaitis.
Aikštelėse, pasak ekspertų, tyko ir dar didesni pavojai.
„Tai yra ligų židiniai. Kadangi susiburia įvairiausi šunys – neskiepyti, sergantys tiek odos, tiek vidaus ir išorės parazitų ligomis. Ten yra ligų apsikeitimo vieta. Jei turėjote sveiką šunelį, tai kartu galite parsinešti ligą“, - sako kinologas.
Šunų vedžiojimo aikštelių užsienyje praktiškai nėra. Vietos, kuriose augintinius galima laisvai vedžioti, dažniausiai žymimos mėlynomis lentelėmis.