Stiprios bendruomenės yra šviesesnės Lietuvos ateities garantas – tai man įrodė šiame centre jau daugiau nei metus savanoriaujanti Margarita, kuri kartą per savaitę ateina surūšiuoti ir padalinti maisto socialiai remtiniems asmenims. Paklausus, iš kur tiek motyvacijos be atlygio rūpintis kitais, savanorė tik nusišypsojusi užtikrintai pabrėžė, kad tą daro dėl geresnės Lietuvos ateities, jos žmonių ir jausmo, kurį gauna padėdama kitiems – juk daug ramiau miegoti žinant, kad padarei gerą darbą.
Bet apie viską nuo pradžių. Šnipiškių bendruomenės centre atsidūriau neatsitiktinai – šie metai paskelbti Vietos bendruomenių metais, tad domėjausi apie jų vykdomas veiklas. Pirmuosius klausimus visada užduodu telefonu, tačiau šįkart net nespėjus to padaryti buvau pakviesta atvykti ir viską įvertinti savo akimis. Atsisakyti negalėjau, nes kaip teigė prie bendruomenės veiklos prisidedanti Zita Juškienė – ten sutiktų žmonių nuoširdumo ir šilumos neperteiksi jokiais žodžiais.
Durys atviros visiems
Ir išties, vos atvykus, prie durų susiduriu su dviem berniukais, kuriuos pasitinka besišypsanti auklėtoja ir nusiveda juos į vaikų dienos užimtumo centrą. Ten jų jau laukia kiti, kasdien į centrą namų darbus ruošti ateinantys, vaikai. Užėjus vidun taip pat sujudimas – į toliau esančias patalpas skuba savanoriai, kurie ruošia maistą dalinimui. Čia mane pasitinka antrame aukšte įsikūrusio Raudonojo kryžiaus socialinės paramos ir slaugos vyriausioji administratorė Zita Juškienė bei Lietuvos Samariečių bendrijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Rima Žagelienė.
Mano pašnekovės papasakoja, kad šiame pastate yra įsikūręs ne tik Šnipiškių bendruomenės centras, bet ir Raudonasis kryžius, Socialinės paramos centras, o prie bendrų veiklų prisideda ir samariečiai, o patalpas visoms veikloms vykdyti suteikė Vilniaus miesto savivaldybė. Jos teigia, kad būtent bendravimas ir ryšys norint padėti yra svarbiausia, o visoms organizacijoms esant šalia patogu ir problemomis pasidalinti, ir sprendimus priimti, ir galiausiai realiai teikti pagalbą.
„Daugelis į bendruomenių veiklą iš pradžių žiūri gana skeptiškai – juk viskas prasideda vos nuo keleto žmonių, kurie pasiryžta ir pasižada spręsti labai opias problemas. Kitiems tai atrodo neįmanoma, todėl jie tik numoja ranka. Tiesa, neretai bendruomenė ir yra penki lyderiai, kurie turi patikėti, kad viskas įmanoma. Kiekvienas iš jų įkvėps dar penkis – taip tinklas plečiasi, žmonės pamato, kad tai veikia, pradeda pasitikėti ir ilgainiui išdrįsta atėję prabilti apie įvairias problemas, patys siūlyti savo pagalbą.
Taip pat dažnam iškyla klausimas ar norint tapti šios bendruomenės dalimi būtina gyventi Šnipiškėse? Dabartinė patirtis rodo, kad čia jokių apribojimų nėra – visai neseniai, šalia esančio banko „Swedbank“ darbuotojai panoro prisidėti. Jie pasisiūlė padėti sutvarkyti aplinką, nudirbti fizinius darbus. Kadangi esame laimėję aplinkos tvarkymo projektą, jų paprašėme padėti nudažyti suolus. Dauguma jų negyvena Šnipiškėse, o čia tik dirba, tad tai tik įrodymas, kad tikslūs apibrėžimai bendruomeniškumui nėra tokie svarbūs.
Panaši situacija su mūsų rengiamomis paskaitomis ir užsiėmimais – kai kurie žmonės atvyksta iš labai toli – Vilniaus rajono, o mes dėl to tik džiaugiamės. Juk geri atsiliepimai ir rekomendacijos yra vienintelis atlygis už mūsų darbą”, – teigia Zita Juškienė.
Nėra padėties be išeities
Bendruomenės šiemet turėjo galimybę gauti tiesioginį finansavimą savo projektams iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo programai šiemet skirta 2,6 mln. eurų. Tokio modelio pasirinkimą, kai finansavimas teikiamas be tarpininkų daugelis vertina teigiamai, nes bendruomenės gali pačios išskirti tuo metu jiems opiausias problemas.
Zita Juškienė pasakoja, kad Šinipiškių bendruomenei įsikūrus 2013 m. užmojai iškart buvo dideli – svajota apie vaikų dienos užimtumo centrą, tačiau neturint patirties pradėti reikėjo nuo paprasčiausio žmonių sutelkimo, tarpusavio santykių gerinimo. Šiuo tikslu pradėtas organizuoti dabar jau kasmetiniu tapęs renginys „Mūsų Šnipiškės“ bei pradėti įvairūs mokymai. Ilgainiui pažintis su Lietuvos Samariečių bendrijos Vilniaus skyriaus pirmininke Rima Žageliene padėjo įgyvendinti ir turėtą svajonę – buvo įkurtas Vaikų dienos užimtumo centras.
„Tuo metu, kai pradėjau bendradarbiauti su Šnipiškių bendruomenės centru, jau turėjau darbo patirties su vaikais ir norėjau ja pasidalinti. Pastebėjau, kad kviesti reikia ne tik į rizikos grupę patenkančius vaikus, bet ir mažas pajamas gaunančias ar vienišų tėvų šeimas. Tokiu būdu vykdoma prevencija, pagalba suteikiama laiku – prieš įvykstant didesnėms problemoms. Be to pastebėjome, kad norint įgyvendinti kovos prieš patyčias politiką, labai svarbu neišskirti, kad dienos centrai skirti tik į rizikos grupę patenkantiems vaikams. Juk būtent vaikai ir šaiposi iš kitokių, vienaip ar kitaip išsiskiriančių. Todėl visuomet skelbiame, kad mūsų užimtumo centras skirtas visoms šeimoms, kurioms tokių paslaugų reikia.
Kadangi savo veiklą tęsiame jau kelerius metus, pastebėjome gerus pokyčius – tėveliai noriai kreipiasi pagalbos, atveda vaikučius, pasitiki, o patys vaikai mielai čia eina. Didžiausia baimė, kad pasibaigus vienam projektui kitas gali ir neprasidėti, nes apskritai bendruomenių veikla yra finansuojama tik per įvairius projektus. Dabar, projekto finansavimo dėka čia dirba pora auklėtojų profesionalių, bet kas bus po Kalėdų, projektui pasibaigus, dar nežinome“, – pastebi Rima Žagelienė.
Norite padėti – pirmiausia apsižvalgykite artimoje aplinkoje
Šiais laikais labdaringa veikla populiari – prieš įvairias šventes žmonės linkę aukoti pinigus gerumo akcijų metu. Kiti nusprendžia paaukoti maisto arba atiduoti nenešiojamus rūbus. Pokalbio metu pasiteiravus kaip norintys galėtų prisidėti paaiškėjo, kad teikiant pagalbą reikia į tai žiūrėti labai atsakingai ir pagalvoti, ar ji bus naudinga.
„Pas mus neretai savanoriauja psichologijos arba socialinio darbo studentai. Visus priimame šiltai, tik viską pradedame nuo pokalbio. Turime matyti, kad žmogus nusiteikęs rimtai, nes pasitaiko ir tokių atvejų, kad savanoris jaučiasi neprisiimantis atsakomybės, todėl vieną dieną gali paprasčiausiai nepasirodyti. Tačiau mes čia visi savanoriai ir jei vieną dieną nuspręstume nebeateiti, bendruomenės centras nustotų veikęs“, – pastebi Zita Juškienė.
„Taip pat kalbant ir apie rūbus – aukokite juos atsakingai. Dažnai žmonės paskambina ir nori, kad atvažiuotume patys paimti mirusio giminaičio rūbų, tačiau nepagalvoja, kad atvykimui neturime nei transporto, nei lėšų, nei laiko, o ir neaišku, kokios būklės yra siūlomi drabužiai. Net ir priimdami atneštus daiktus mes turime už juos atsakyti – jei juos kažkam duosime, privalome užtikrinti, kad jie būtų švarūs, tvarkingi, tinkami nešioti.
Šiame centre žinau beveik visas čia besikreipiančias šeimas ir jų visada tiesiogiai paklausiu, ko konkrečiai reiktų – ar kelnių, ar striukės, ar batų. Sužinojusi ieškau tikslaus dydžio konkrečių daiktų. Todėl aš asmeniškai siūlyčiau neieškoti kažkur toli – apsižvalgykite savo kaimynystėje, galbūt žinote, kam tokios pagalbos gali reikėti ir bendraukite tiesiogiai. Patikėkite – tikrai jausitės geriau žinodami, kad jūsų pagalba pasiekė reikalingą adresatą“, – pataria Rima Žagelienė.
Geri darbai traukia gerus darbus
Nors pokalbio metu palietėme tikrai ne vieną jautrią temą, o kai kurioms sprendimų dar dabar nepavyko rasti, labiausiai mane nustebino neblėstantis pozityvumas. Po beveik pusantros valandos trukusio pokalbio ėjome apžiūrėti visą centrą, pabendrauti su ten esančiais žmonėmis. Lankantis vaikų dienos centre akys užkliuvo už vienos garbaus amžiaus moters, kuri sėdėjo prie gretimo stalo ir mezgė.
„Ji čia ateina kasdien, nors ir turi nemažai sveikatos problemų. Jos tikslas – visiems vaikučiams numegzti vilnones kojines, o ir auklėms tuo pačiu padeda. Šiai moteriai bendravimas su vaikais geresnės savijautos garantas, o rankdarbiai padeda realizuoti save“, – papasakojo mano pašnekovės. O man išeinant Šnipiškių bendruomenės valdybos pirmininkas Rafaelis Icikzonas, kuris savanoriškai kiekvieną dieną organizuoja ir koordinuoja bendruomenėje vykdomas veiklas, pasakė gerai žinomą lietuvių patarlę: „pasidalintas skausmas – pusė skausmo, pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas.“ Ir tuo metu jo žodžiai buvo tikrai prasmingi.
