Apkartusi apkalta. Matyt, taip galėtume įvertinti keistą, dviprasmį Seimo sprendimą dėl dviejų savo narių likimo. Vienas, grubiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką, paliktas Seime, antras išmestas. Visi sutrikę: ką daryti? Ar galime dėti tašką? Ar tik kablelį ir daugtaškį?
Panašu, kad padėti tašką bus sunku. Nuo kalno rieda jau ne sniego gniūžtė, o visas senis besmegenis, kaip tikras sveiko proto praradimo simbolis. Seime tvyro kažkas panašaus į parodomąją paniką, nors tuo pačiu metu kai kas tyliai kikena į kumštį. Visuomenė nežino: juoktis jai ar verkti?
Apkalta paskelbta jau visam Seimui. Procesas pajudėjo. Klausimas tik vienas: kada sprendimas bus galutinai patvirtintas? Vienoje pusėje propagandiniai šūksmai apie priešlaikinius rinkimus, nors žinoma, kad nesusitarus su konservatoriais (o tai neįmanoma) 85 balsų dėl pasileidimo surinkta nebus. Kitoje pusėje – graudus kai kurių užgautųjų virkavimas apie nelegitimų Seimą (ar bent vieną jo narį) ir pasidavimas Vytenio Andriukaičio provokacijoms kreiptis dar vieno išaiškinimo į Konstitucinį Teismą.
Atrodo, kai kurie seimūnai jau net visiškai aiškaus Konstitucijos straipsnio negali suvokti be KT pagalbos. Aistrų pagauti, jie net pamiršo, kaip aršiai visą laiką priešinosi to paties V. Andriukaičio siūlymams kreiptis į KT dėl kitų Seimo sprendimų. Negi tik todėl, kad tie anksčiau skųsti sprendimai buvo JŲ PAČIŲ?
Dėl galutinio aiškumo pacituosiu visą Konstitucijos straipnį: „Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.“
Taigi, akivaizdu – šiuo atveju Seimas yra laisvas rinktis, net jei tas pasirinkimas yra tarp gėrio ir blogio. Jeigu KT sprendimas būtų įpareigojantis, Konstitucijoje nebūtų žodžio „GALI“ ir nebūtų numatyta tokia aukšta – 85 balsų – būtinos daugumos kartelė, kuri veikia kaip apsaugos mechanizmas. Nebūtų ir visą dieną trukusios procedūros su advokatais Seime.
Visi šie ypatingi saugikliai kaip tik ir rodo, kad mūsų Konstitucijoje, kaip ir kitose Vakarų pasaulio valstybių konstitucijose, yra labai stipriai įtvirtintas rinkėjų valios prioritetas. Todėl valdomos demokratijos recidyvai pamažu turėtų išnykti. Gal šią paprastą logiką pagaliau supras ir garbūs posovietinės teisės profesoriai?
Taigi Seimas gali dirbti. Gali dirbti ir Aleksandras Sacharukas, kad ir turėdamas didelę dėmę (aš, beje, balsavau už abiejų pašalinimą). Antikonstitucinės sapalionės apie prasikaltėlio balsavimo kortelės blokavimą rodo tik visišką kai kurių protų užtemimą. Ir kartu tai puikiausias pavyzdys, kaip liguista politinė aistra, pasikinkiusi formaliąją teisės interpretaciją, virsta teisiniu nihilizmu. Ypač kai tą dirbtinę isteriją kaitina suinteresuotos galiasklaidos (atsiprašau, žiniasklaidos) grupės.
Galėtume sakyti, kad šiuo metu geriausia būtų visiems nusiraminti. Tačiau politinėje Seimo apkaltoje taškas toli gražu nėra padėtas. Įdomu, kas dabar bus daroma su Arūnu Valinsku, be pateisinamos priežasties praleidusiu 35 posėdžius, kai dėl to išvarytas Linas Karalius praleido 16? Atsakyti į šį klausimą visų pirma turėtų valdančioji dauguma. Antraip kaltinimai dvigubų standartų taikymu, juodąja politine aritmetika ir susidorojimu su perbėgėliais taps sunkiai atremiami.
Tad nurimti bus sunku. Viso Seimo moralinės apkaltos procesas juda toliau. Reikalingi sprendimai stringa. Gal iš tikrųjų geriausia būtų skelbti priešlaikinius rinkimus?
Bent teoriškai galima būtų su tuo sutikti. Tačiau kas po to? Ar mažiau konservatorių, o daugiau socdemų gražins pasitikėjimą Seimu? Žinoma, ne. Partijų pavadinimai čia nedaug ką lemia. Stagnuoja ir pūliuoja pati politinė sistema. Formaliai esame konstitucinė demokratija, tačiau realiai valdo grupuotės, kurioms tikra partinė demokratija būtų pražūtinga.
Tad moralinę apkaltą reikia skelbti ne tiek Seimui, kiek visai politinei sistemai. Čia kalbu ne apie konstitucinę sąrangą, o apie ją iškraipančius ydingus ryšius ir antidemokratinius veikimo modelius.
Matydama kokiame dugne yra šitas Seimas, visuomenė privalo pagaliau pabusti ir atsiimti tai, kas jai pagal Konstituciją priklauso. Mūsų svarbiausiame dokumente apibrėžta Tauta turi, galbūt, paskutinį šansą per šiuos kelis metus iki rinkimų vėl išeiti į istorijos avansceną ir suformuoti jai atstovauti galinčias (ir norinčias!) struktūras.
Turi atsirasti ir reali demokratija partijų viduje. Kuri iš dabartinių partijų yra pasirengusi tokioms permainoms? Tik tokia – nauja ar sena – partija galės pagaliau brėžti raudoną liniją praeičiai ir kurti teisingesnę mūsų visų ateitį.
Kitaip teks skelbti apkaltą pačiai valstybei ir sprukti kur geriau.
