Šaltis laužo ne tik kaulus

Spus­te­lė­jus šal­čiams, gy­ven­to­jai daž­niau šau­kia­si ava­ri­nių tar­ny­bų pa­gal­bos. Nuo įša­lo ju­dan­tys že­mės sluoks­niai lau­žo van­den­tie­kio vamz­džius, o ne­kū­re­na­mos kros­nys tam­pa ava­ri­jų bu­tuo­se prie­žas­ti­mi.

Trū­ki­nė­jan­čius cen­tra­li­zuo­to van­den­tie­kio vamz­džius UAB „Uk­mer­gės van­de­nys“ di­rek­to­rius Ri­mas Ar­lins­kas va­di­na žie­mos pro­ble­ma. Va­sa­rai ši bė­da nė­ra bū­din­ga. Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis ge­di­mus įmo­nės dar­buo­to­jai ša­li­no jau tris kar­tus. Van­duo per lū­žu­sius vamz­džius iš­si­ver­žė Vy­tau­to, Vil­niaus, Ge­di­mi­no gat­vė­se.

Ava­ri­jos me­tu, kol ša­li­na­mas ge­di­mas, be van­dens tu­ri pa­ken­tė­ti ir ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai. Reg­la­men­tas lei­džia ge­di­mus tai­sy­ti iki dvie­jų pa­rų, ta­čiau di­rek­to­rius ti­ki­na, kad šie­met įmo­nės dar­buo­to­jams tiek ne­pri­rei­kė nė kar­to. „Su­re­mon­tuo­jam vis­ką per ke­le­tą va­lan­dų. Svar­biau­sia tiks­liai nu­sta­ty­ti vamz­džio trū­ki­mo vie­tą“, – sa­ko jis.

Su­dė­tin­giau ją at­ras­ti bū­na, kai vamz­džiai pra­kiū­ra ne va­žiuo­ja­mo­je da­ly­je, bet kur nors po snie­go dan­ga ar sto­ra san­ka­sa. Tuo­met van­duo ne taip grei­tai iš­trykš­ta į že­mės pa­vir­šių ir ras­ti, ku­rio­je vie­to­je rei­kia kas­ti, už­trun­ka­ma.

Van­den­tie­kio vamz­džiai su­klo­ti dvie­jų met­rų gy­ly­je. Šiuo me­tu yra įša­lęs apie pu­sės met­ro že­mės sluoks­nis. Jau ke­le­tą me­tų van­den­tie­ki­nin­kai džiau­gia­si tu­rė­da­mi spe­cia­lią tech­ni­ką, pra­lau­žian­čią įša­lą.

Pa­sak R. Ar­lins­ko, ne­pa­tva­riau­si yra se­no­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ga­min­ti ke­taus vamz­džiai. Da­bar tie­siant van­den­tie­kį re­konst­ruo­ja­mo­se gat­vė­se, jų at­si­sa­ko­ma. Prieš ke­le­tą me­tų pra­dė­ti ties­ti po­lie­ti­le­no vamz­džiai to­kių pro­ble­mų ne­ke­lia. „Šiuo­lai­kiš­ki nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis pa­ga­min­ti ke­taus vamz­džiai bū­tų dar ge­res­ni, ta­čiau, de­ja, mums ne­įper­ka­mi, nes už po­lie­ti­le­ni­nius bran­ges­ni ke­le­tą kar­tų“, – aiš­ki­na jis.

Per­nai per tris žie­mos mė­ne­sius van­den­tie­kio vamz­džių ava­ri­jų pa­da­ri­niai bu­vo ša­li­na­mi pen­kio­li­ka kar­tų. Ne­ra­miau­sias „Uk­mer­gės van­de­nų“ dar­buo­to­jams bu­vo sau­sio mė­nuo – vamz­džiai kiu­ro net po ke­le­tą kar­tų per sa­vai­tę.

Kros­nis rei­kia kū­ren­ti

Šal­čių me­tu lai­ku ne­už­kur­tos kros­nys pa­pil­do­mų rū­pes­čių su­ke­lia UAB Uk­mer­gės bu­tų ūkio dar­buo­to­jams.

Jei ši­lu­ma pa­sta­to gy­ven­to­jams tie­kia­ma ne cen­tra­li­zuo­tu bū­du, už­mar­šūs, re­tai sa­vo na­mus pri­si­me­nan­tys ar iš vi­so sve­tur iš­vy­kę as­me­nys ga­li pri­da­ry­ti bė­dos ir kai­my­nams.

Sis­te­mo­je su­ša­lęs van­duo su­sprog­di­na ne tik ra­dia­to­rius, bet ir na­mo vamz­dy­ną, o at­ši­lęs van­duo už­lie­ja apa­ti­nius bu­tus.

Įmo­nės va­do­vas Jo­nas Rin­ke­vi­čius sa­ko, kad šie­met jų ava­ri­nė tar­ny­ba jau spė­jo pa­gel­bė­ti pen­kių na­mų gy­ven­to­jams. Vi­si jie – se­na­mies­ty­je.

Dau­gu­ma šių pa­sta­tų – nuo­la­ti­nis įmo­nės dar­buo­to­jų gal­vos skaus­mas. Jau ne pir­mą žie­mą Bu­tų ūkio dar­buo­to­jams ten­ka ša­lin­ti dėl ne­at­sa­kin­gų gy­ven­to­jų klai­dų at­si­tin­kan­čias ava­ri­jas.

Pa­na­ši bė­da ga­li nu­tik­ti ir dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jams – jei lau­ke ter­mo­met­ras ro­do dau­giau nei dvi­de­šimt šal­čio, o van­den­tie­kio sto­vai įmon­tuo­ti lau­ko sie­no­je.

Di­rek­to­rius sa­ko, kad žie­mą įmo­nės dar­buo­to­jai su­si­du­ria ir su ki­ta pro­ble­ma – snie­gu už­vers­tuo­se dau­gia­bu­čių kie­muo­se iki na­mo sun­kiai pri­si­ka­sa ava­ri­nės tar­ny­bos au­to­mo­bi­lis.

„Daž­nai dėl ne­pra­va­žiuo­ja­mų te­ri­to­ri­jų ap­link dau­gia­bu­čius žmo­nės kal­ti­na mū­sų įmo­nę. Mes ga­li­me su­teik­ti to­kią pa­slau­gą ir snie­gą nu­kas­ti, ta­čiau tai at­lie­ka­me už pa­pil­do­mą mo­kes­tį“, – aiš­ki­na J. Rin­ke­vi­čius.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ