S. Parulskis: po mirties politikams paruoštos šakės

Simona PUŽAITĖ Tamsumas ir kvailystė nėra tolerancijos objektas – teigia poetas, eseistas, dramaturgas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Sigitas Parulskis. Rašytojo ironijos spyglių teko tuštiems ritualams, savanaudžiams politikams.

Reikia atverti pūlinį

Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje gausiai susirinkusių klausytojų rašytojas buvo išprovokuotas pasakoti apie savo naujausią, daug įvairių reakcijų sulaukusį romaną „Tamsa ir partneriai“ – apie žydšaudžius lietuvius, demonišką žmogaus prigimtį.

Rašytojas pripažino, jog tema – rizikinga. Nežinia, ar knyga padarė daugiau naudos, ar žalos lietuvių sąmoningumui. „Knygos tam ir rašomos, kad žmones veiktų, verstų mąstyti. Pykti. Kam rašyti knygą, kuri nieko nejaudina?“ – svarstė autorius.

Kai gavo "Metų tolerancijos" žmogaus titulą, jam kažkas paskambino: pirmą kartą girdi, jog S. Parulskis – tolerantiškas. „Sakau, aš tokiems silpnapročiams niekad nebuvau tolerantiškas ir dabar nesu. Tamsumas ir kvailystė nėra tolerancijos objektai“, – pabėžė rašytojas.

Pasak jo, mumyse daug plono ledo. Mes bijome arba nenorime eiti tuo ledu į savo atmintį, praeitį. „Bandome išvengti nemalonaus skausmo, bet be to nėra kelio išgyti. Jei neatveri tiesos pūlinio, jis gali pražudyti“, – įsitikinęs S. Parulskis.

Dievas ir politikai

Kalbėdamas apie religinius simbolius romane S. Parulskis pažymėjo, kad Jėzus Kristus buvo pirmasis ir bene vienintelis politikas, sutikęs mirti už savo įsitikinimus.

„Dabar nė vienas nesutiktų už savo partiją numirti. Jei pasakytų, pereik į mūsų partiją, arba mes tau nupjausim... iš karto pereitų, – mano S. Parulskis. – Sokratui jo mokiniai irgi siūlė – bėk, mes tave išgelbėsim. Jis nesutiko, sakė, jei pabėgsiu, mano mokymas bus nieko vertas, nebetikėsite ką sakiau, jei to nepatvirtinsiu savo elgesiu. Politikai turėtų iš jo mokytis. Bet jie nori ne mokytis, o mokyti kitus“.

Šiauliečių paprašytas parašyti romaną jaunajai kartai, kuris sukrėstų ir priverstų sugrįžti į Lietuvą iš emigracijos, S. Parulskis suabejojo, ar turi tiek galių. Jo manymu, tai turėtų daryti ne rašytojai, o žmonės, kurie gauna už tai pinigus.

REKLAMA

„Politikai – negeri žmonės. Galvokim, kad jie gaus atpildą po mirties. Šakės jiems paruoštos“, – ironizavo rašytojas.

Žydi mėsa ant stalo

Po susitikimo su skaitytojais S. Parulskis sutiko atsakyti į „Šiaulių krašto“ klausimus.

– Nors daugelis jus vadina ciniku, pats save vadinate kiniku – nepatogios tiesos sakytoju. Kodėl jums vis kyla noras kapstytis nepatogiuose dalykuose, temose?

– Visos nemalonios temos kūrybai yra naudingesnės, turi daugiau energijos. Renkuosi, kas labiau provokuoja mane patį. Nenoriu galvoti pirmiausia apie skaitytoją: ką čia parašius, kad jį provokuočiau. Tada tektų nusilaužti nagus, kaip kokiai Bunkei, eičiau į televiziją ir nusimaučiau kelnes.

– Susitikime moterys replikavo, kad vis apie purvą rašote. Ar pastebite ką nors gražaus?

– Kūrybiniai dalykai yra dalis manęs, iš manęs sklinda, kaip iš Dzeuso galvos. Grožio savoka yra labai ginčytina. H. Radauskas yra rašęs: ant marmuro stalo mėsa tarsi rožė švelni. Mėsa nėra graži, bet kai ją lygina su rože... estetiška. Priklauso nuo požiūrio.

Net ir nukirsta galva. Pavyzdžiui, Dovydas su Galijotu. Buvau Vienoje, mačiau paveikslą, net nusipirkau magnetuką ant šaldytuvo. Tai, kas vaizduojama, yra baisu, bet piešinys gražus, nes kalba apie slapčiausias žmonių prigimties kerteles.

Žmogiškumas šiaip ar taip yra gražus dalykas. Tik skruzdėms nusispjauti. Skruzdė, ropojanti per Šv. Onos bažnyčią, galvoja, kad ropoja per plytų krūvą, nes nežino, kas yra bažnyčios ir architektūra. Jeigu mes žiūrėsime į paveikslą be jokio pasirengimo, kur žmogus laiko kito žmogaus galvą, sakysime, jie – barbarai. Kai žinome istoriją, pradedame suvokti, kad estetiniai kriterijai kyla – grožimės gana keistais dalykais.

Televizorius labai geras išradimas. Taip ir užrašykite. Atsimenu, žiūrėjau vieną televizijos laidą, kalbėjo apie žmonių estetinį skonį nuo pat senųjų laikų. Rasta senovinė statulėlė – milžiniškos krūtys, sėdmenys, nėra nė galvos. Paaiškėjo, kad graikų skulptūros nepanašios į tikrą žmogų: stuburkaulis patrumpintas, kažkas išpūsta.

REKLAMA

Padaryta taip, kad būtų gražu akiai, o ne mėgdžiotų gamtą. Iš esmės iškreipiame gamtą dėl grožio. Mes – iškrypėliai.

Gražu tai, kas jaudina, o ne pats objektas. Jei kalba apie jį uždega, atsiranda pasitenkinimo jausmas, katarsis. Bjaurumo estetika nėra mano išrasta.

Per daug dėmesio tuštybei

– Jūsų naujajame romane „Tamsa ir partneriai“ personažas fotografas Vincentas – stebėtojas. Dabar išpopuliarėjo frazė, kad blogis triumfuoja, kai geri žmonės nieko nedaro. Ar pastebite visuomenėje daugiau aktyvumo?

– Sovietiniais laikais buvo visai kitoks aktyvumas ir sąmoningumas. Negalėjome daug ko šnekėti. Net nemokėjome. Kai buvau jaunas poetas ir reikėjo duoti interviu televizijai, žodžio neištariau. Veblenau, veblenau. Mes nemokėjome viešai bendrauti. Tik labai siauruose ratuose, girti, pikti, nelaimingi, kad gyvename už uždangos, į užsienį neišvažiuojame, džinsų neturime, plokštelių mažai...

Dabar atsirado kita bendravimo kultūra.

Pilietinio aktyvumo Lietuvoje akivaizdžiai trūksta, nes lietuviai toliau nuo savo slenksčio nenori eiti. Jeigu eina, tada eina į Seimą, kad gerai gyventų. Dažniausiai tai būna egoistiniai išpuoliai. Visi žada perversti pasaulį – sunaikinti klanus, pedofilus, o nuėję – nurimsta.

Iš apačių iniciatyvos tikrai trūksta. Aš nieko nekaltinu, pats toks esu. Sėdžiu, tingiu. Bendruomeniškumo trūksta, bet aš nemėgstu bendruomeniškumo. Gal ir kiti? Aš save teisinu rašytojo amatu.

– Kas jums suteikia vilties?

– Lietuvoje sugedusios proporcijos – visokiems niekams, apkalboms, tuštiems ritualams skiriama per daug dėmesio. Kaip kokia mergina įsigijo naują suknelę parašo visi, o apie knygas kalbama tik siaurame rate. Gerai, kad dabar apie verslininkus pašnekama, kad jie kažką daro, ne tik vagia.

Gal po truputį žmonės atsikąs niekų. Spektakliuose žmonėms jau atsibosta vien trali vali pasilinksminimai. Yra žmonių, kuriems norisi kažko kito. Mums visuomet sako – tokia paklausa. Manau, prodiuseriai suformuoja paklausą, nes taip lengviau.

REKLAMA

Kai rašiau pjesę „Purvas“, pats a. a. Vytautas Šapranauskas prašė: noriu, kad būtų ne tik juokai, bet ir rimčiau. Taip buvo sumanyta. Žinoma, yra linksmumo – tai ne antikinė tragedija. Pats pjesės dar nemačiau, nežinau, kas ten išėjo. Šiais laikais sunku su rimtesniais dalykais pritraukti daug publikos.

– Viename iš savo interviu esate sakęs: popkultūra – vėjas, prieš kurį šlapintis neapsitaškius nebeįmanoma. Ar reikia ieškoti užuovėjos?

– Kadaise ir Mocartas buvo prie popkultūros, dabar jau klasikas. Problema ne pati kultūra, o jos vartojimas. Lengvesnės kultūros ratas neišvengiamai visada buvo, ir bus didesnis. Būna naivuolių iš rimtosios kultūros apkasų, kurie aiškina, kad popkultūra nereikalinga. Svarbiausia – proporcijos.


Rašyti komentarą...
s
senė
2013-11-10 11:18:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
Geras straipsnis.
Atsakyti
0

v
vilnietė
2013-11-10 12:53:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
Rašytojo nepasitenkinimas politikų sukurta tvarka labai santūrus. Bet gal laikas pereiti į smarkiau nepatenkintų pusę?
Atsakyti
-1

A
ALKASLT
2013-11-10 11:23:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
Dėl išpardavimo, parašyk žingnį po žingsnio, nes tame portale "ALKASLT" aš nieko panašaus neradau.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (7)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų