Sigitas Gaidjurgis (52 m.), kaip ir jo grupuotės narys Marius Marijošius (39 m.), kaip ir Tulpiniai ir dar apie 80 galvažudžių, dienas ir naktis leidžia Lukiškėse. Teismas juos nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
Viltis miršta paskutinė
Nuteistųjų iki gyvos galvos nuodėmės labai nevienodos. Vieni – panašūs į S. Gaidjurgį, sėdi už dešimtis nužudymų, o kiti – tik už vieną kitą. Aišku, kiekviena gyvybė yra neįkainojama, tačiau žiūrint iš atliekančiųjų bausmę pusės, tai yra didelė nelygybė. Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais teisėjai buvo griežtesni ir bausmę iki gyvos galvos skyrė net tiems, kurie žiauriai nužudė vieną žmogų.
Dabar, Kalėjimų departamento duomenimis, už nužudymą vidutiniškai skiriama beveik 11 metų laisvės atėmimo bausmė, o kalėti tenka vidutiniškai tik 6 metus ir 3 mėnesius. Tiesa, ir nuteistieji iki gyvos galvos irgi turi viltį išeiti į laisvę arba bent jau persikraustyti į Pravieniškes. Laikantis Europos Sąjungos nurodymų čia, Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, įkurta „zona“ – lokalinis sektorius – nuteistiesiems iki gyvos galvos. Kalėjęs Lukiškėse 10 metų, nuteistasis teismo sprendimu gali būti perkeltas į tą „zoną“, kurioje sąlygos žymiai geresnės nei kalėjime. Ten kaliniai gyvena bendrai, gali nors ir visą dieną praleisti kiemelyje, sportuoti. Šiuo metu Pravieniškėse kali 19 nuteistųjų iki gyvos galvos. Tas perkėlimas į laisvesnę „zoną“ nesuteikia jokių privilegijų anksčiau išeiti į laisvę. Tapti laisvu nuteistajam iki gyvos galvos įmanoma tik jei jam bus suteikta malonė ar amnestija, jei bus panaikintas ar pakeistas teismo nuosprendis. Pagal dabar patvirtintą tvarką, nuteistųjų iki gyvos galvos malonės prašymai gali būti svarstomi ne anskčiau nei atlikus 20 metų laisvės atėmimo bausmę.
Žmogžudžio krikštas
S. Gaidjurgiui iki tos datos dar toli, tačiau vilties ir jis nepraranda. Jis skundžia teismų nuosprendžius, noriai kalbasi su televizijos ir laikraščių žurnalistais, kitais būdais stengiasi apie save priminti. Štai per praėjusias Kalėdas, S. Gaidjurgį lankydamas Lukiškėse, pakrikštijo bei Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus suteikė Vilniaus arkivyskupijos metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Tad gal dabar S. Gaidjurgis ir turi teisę sakyti, kad jis nekaltas, nes kardinolas suteikdamas sakramentus atleido visas nuodėmes. Visuomenė tuomet labai prieštaringai vertino 16 žmonių nužudžiusio kalinio krikštą ir nuodėmių atleidimą.
Tuomet Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas ir Lukiškių kalėjimo kapelionas Arūnas Peškaitis aiškino, kad krikšto vanduo nuplauna nuodėmes, tačiau neatleidžia nuo juridinės atsakomybės. O dėl to, kad nuteistuosius iki gyvos galvos pakrikštijo pats kardinolas, anot A. Peškaičio, pavydėti nereikėtų, nes tie žmonės kalėjime esą patiria tikrai nedaug džiaugsmo. Paprieštaraujant kapelionui būtų galima sakyti, jog kalėjimas nėra tokia vieta, kurioje žmonės turėtų džiaugtis. Čia jie atvežami prievarta, kad atliktų bausmes.
Aišku, bažnyčia geriau žino, ką reikia daryti ir kam atleisti nuodėmes. Galų gale, Kristus savo žudikams irgi atleido. Tačiau prieš krikštą S. Gaidjurgis bent galėjo atsiprašyti savo aukų artimųjų, bent gailėtis to, ką jis padarė. O dabar jis ir toliau nuleidęs akeles tikina, kad yra nekaltas. Galbūt krikštas buvo S. Gaidjurgio ir bažnyčios šou? Deja, šiame šou bažnyčia pralaimėjo.
Užtat S. Gaidjurgis kalėjime jį lankantiems žurnalistams dabar su pasididžiavimu gali parodyti kardinolo padovanotą katalikų liturgijos knygą – mišiolą.
Ordinai anksčiau laiko
Apie žurnalistus, kaip ir apie prokurorus bei teisėjus, S. Gaidjurgis irgi turi savo nuomoną. Anot jo, buvęs Generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka, to paties skyriaus prokuroras Artūras Urbelis, Vilniaus apygardos teismo teisėja Laureta Ulbienė ir dar kiti pareigūnai yra didžiausi kyšininkai ir sukčiai.
– Gaidjurgis žmones žudė šiaip sau, be jokių motyvų. Vien tik dėl to, kad jo bijotų žmonės – tokį scenarijų sukūrė korumpuoti pareigūnai, – šių eilučių autoriui Lukiškių kalėjime kalbėjo S. Gaidjurgis. – Dar mano byla nebuvo pasiekusi teismo, o už žmogžudysčių Klaipėdoje išaiškinimą, prezidentas Valdas Adamkus apsimelavusiems pareigūnams jau kabino ordinus. Aš kaltas, tačiau tegul teisia mane už tai, ką aš padariau, o ne nurašo ant manęs visas neišaiškintas Klaipėdos žmogžudystes. Melagių „šaika“ – tik taip aš galiu pavadinti mane teisusius teisėjus ir bylą tyrusius prokurorus. Ta grupuotė turi savo ekspertus, savo žurnalistus ir ką nori, tą daro. Mane dar prieš areštą buvo pasikvietęs V. Grigaravičius ir sakė: „Prisipažink, Gaidjurgi, prisiimk visus kaltinimus ir būsi kaip Dainius Skačkauskas – valstybės saugomas liudininkas“. Aš nesutikau. Būčiau sutikęs, dabar jau vaikščiočiau kaip erelis, galvą iškėlęs. O kai nesutikau, tai viskas buvo surašyta pagal Renato Šadeikio scenarijų. Jį iš pradžių įslaptino, o po 6 mėnesių paleido į laisvę. Dabar jis ir jam talkinęs Artūras Damkus vaikšto išdidūs. Girdi, davė nuoširdžius parodymus. Ne nuoširdžius parodymus davė, o kalbėjo taip, kaip reikėjo prokurorams. Abu buvo pasodinti į vieną kamerą, kad suderintų detales, o po to abu vienodai liudijo.
– Bet juk ir Tulpinis Virginijus Baltušis prieš tave liudijo? – bandau įsiterpti į S. Gaidjurgio monologą.
– Nė vienas normalus teismas V. Baltušio parodymų nebūtų pripažinęs, – S. Gaidjurgis turi paruošęs atsakymą ir į šį klausimą. – V. Baltušio parodymai nufilmuoti. Pažiūrėkit, kaip jis atrodo – vaikšto kaip mumija, „pripumpuotas“ vaistų. Jis juk korėsi, o kai buvo atgaivintas, tai ir liko toks pritrenktas ir sakė tai, ką jam liepė prokurorai. Vieną dieną, net atsimenu datą, rugsėjo 30-ąją, po parodymais V. Baltušis pasirašo ir parašo, kad daugiau apie jokius nužudymus nežino. O spalio 1-ąją jis vėl pasakoja apie kitus nužudymus. Juk V. Baltušį prokurorai po Klaipėdą pagal R. Šadeikio parodytas vietas vežiojo tuo metu, kai jam buvo atliekama psichiatrinė ekspertizė. Jis turėjo gulėti psichiatrinėje ligoninėje, o ne kalbėti nesąmones, kurių pats vėliau išsižadėjo. Ar kur nors pasaulyje taip gali būti, išskyrus Lietuvą?
Savos interpretacijos
Šis S. Gaidjurgio klausimas daugiau retorinis, tačiau pažiūrėjus į datas, iš tikro matosi, kad V. Baltušis, duodamas parodymus prieš S. Gaidjurgį, švelniai sakant, buvo ne pačios geriausios formos. Apie tai, kad V. Baltušis žudė kartu su S. Gaidjurgiu jis prisipažino 2002-ųjų rugsėjo 23 dieną, o spalio 22-ąją jis davė parodymus nusikaltimo vietose. Tuo metu jam iš tikro buvo duodami psichotropiniai vaistai. Tų pačių metų spalio 30-ąją V. Baltušiui buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios metu buvo nustatyta, kad jis jokia psichikos liga neserga. Vežti į Uteną, kad būtų atlikta stacionarinė ekspertizė tuo metu prokurorai nesiryžo, nes bijojo, kad gali jo neišsaugoti. O galbūt ir dėl to, kad tuo metu jiems V. Baltušis buvo reikalingas, nes davė parodymus. Jau po gero pusmečio, 2003-ųjų kovą V. Baltušis dar papildomai papasakojo apie S. Gaidjurgio kruvinus darbelius. Vėliau jam vis tik buvo atlikta ir stacionarinė psichiatrinė ekspertizė. 2005-aisiais nuo balandžio 20-osios iki gegužės 5 dienos V. Baltušį stebėję eskpertai patvirtino ambulatorinės ekspertizės rezultatus – V. Baltušis niekada nesirgo jokia lėtine psichikos liga, neturėjo ir laikinų psichikos sutrikimų. Taigi, S. Gaidjurgis teigdamas, kad V. Baltušis liudijo lyg mumija, yra neteisus.
Klysta S. Gaidjurgis ir dėl ordinų prokurorams. Juos – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžių A.Kliunkai ir Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžių A. Urbeliui – paskyrė ne prezidentas V. Adamkus, o prezidentas Rolandas Paksas.
Pedofilą pakartų
Kalbėtis su S. Gaidjurgiu ne apie jo bylą yra visai įdomu. Apie bylą jis turi vienintelę nuomonę – ji sufabrikuota. Turi jis savo nuomonę ir apie visus Lietuvos įvykius, kuriuos seka ir puikiai žino. Kartais net geriau už mus, esančius laisvėje. Štai kalbėdamas apie labai jam nepatinkantį prokurorą A. Urbelį S. Gaidjurgis sako: „Jūs meldžiatės tiems prokurorams ir visai nežiūrit, ką jie daro. Parlamentarės Astos Baukutės vyrui už sudaužytą džipą smegenis plaunat antrus metus, o kad prokuroras perėjoje, po Prokuratūros dienos šventimo, nudaužė bobą – visi tylit, visiems gerai“. Ir pasako tikslią avarijos dieną ir vietą. Grįžęs iš Lukiškių pasidomiu, kiek čia teisybės. Pasirodo iš tikrųjų A. Urbelis sostinės Kalvarijų-Kazlausko gatvių sankryžoje vairuodamas automobilį „Toyota Avensis“ užkliudė 58 metų moterį. Policijos departamento teigimu, prokuroras nors ir profesinės šventės dieną, automobilį vairavo blaivus, o moteris į važiuojamąją gatvės dalį išėjo degant draudžiamam šviesoforo signalui. Rimtų sužalojimų ji išvengė ir ranką gydėsi namuose.
S. Gaidjurgis šią informaciją, aišku tuoj paneigtų ir interpretuotų savaip: prokuroras buvo neblaivus, o varnas varnui akies nekerta.
Netiki S. Gaidjurgis ir kad VSD pulkininkas, diplomatas Vytautas Pociūnas Breste iškrito pro viešbučio langą ir užsimušė. „Taip žmones Maskvoje ir kitur žudo KGB, – sako S. Gaidjurgis. – O mūsų prokuratūra šoka pagal jų dūdelę. Tas pats ir su Drąsiumi Kedžiu. Jį nužudė pedofilai, kuriuos jis bandė demaskuoti. Mes, kaliniai puikiai žinome ir apie tą nušautą teisėją, ir apie visų dabar taip garbinamą kunigą, ir apie ekskomisarus, kurie irgi mėgo vyrus ir vaikus, – ir kiek patylėjęs priduria: – Parazitai. Gyvuliai taip nedaro. Įmestų man į kamerą kokį pedofilą pakarčiau ir niekam atsakyti nereikėtų“.
Šeštadienį portale Balsas.lt skaitykite::
Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio istorija neatsiejama nuo S. Gaidjurgio
