Mūšis dėl santuokos taip, kaip kovojamas dabar, yra didžia dalimi beprasmiškas. Jis paprasčiausiai negali būti laimėtas esamomis sąlygomis. Bet jei santuokos gynėjai sugebėtų atsisakyti savo politiškai korektiškų įsitikinimų ir akis į akį stotų prieš kai kuriuos žiaurius, bet nenuginčijamus faktus, vis dar būtų įmanoma sustabdyti besiartinančią santuokos pražūtį teismuose.
Pirma – santuoka egzistuoja tam, kad su šeima susietų tėvą. Tai nėra lyčių požiūriu neutrali institucija. Iš iširusios santuokos atsiranda plačiai paplitusi betėvystė, ne bemotinystė (po to bemotinystė taip pat dažnai seka, bet viskas prasideda nuo betėvystės). Tėvas yra silpniausia grandis šeimoje ir be susaistančių santuokos ryšių jis lengvai atmetamas. Tai akinamai akivaizdu: Amerikos didmiesčiuose, senųjų Amerikos gyventojų rezervatuose, šiaurinėje Anglijoje, Paryžiaus priemiesčiuose, Afrikoje – visur skurdūs, nuo nusikalstamumo kenčiantys ir narkotikais užkrėsti matriarchatai. Betėvystė, o ne skurdas ar rasė veda į socialinę patologiją tarp jaunų žmonių. Nesant tėviško autoriteto paaugliai auga be kontrolės ir visuomenė grimzta į chaosą.
Kai tik šis principas pripažįstamas, tos pačios lyties „santuokos“ netenka prasmės. Teisėjo Vaughno Walkerio byloje dėl vadinamojo 8 pasiūlymo (Kalifornijos rinkėjų balsavime priimtos valstijos konstitucijos pataisos, kuriomis Kalifornijoje uždraustos tos pačios lyties santuokos ir kurias federalinis teismas paskelbė antikonstitucinėmis, – red. past.) „atrastas“ faktas, esą „lytis santuokoje nebėra esminė jos dalis“, virsta absurdišku. Tos pačios lyties „santuokos“ tiesiog parodijuoja tikrą santuoką. Homoseksualų auklėjami vaikai dar toliau atitraukiami nuo tėvų (kartais motinų), kurie savo vaikus homoseksualams paprastai pralaimi per skyrybas.
Taigi antras nemalonus faktas – hemoseksualai nesugriovė santuokos. Tai padarė heteroseksualūs žmonės. Tos pačios lyties asmenų „santuokų“ reikalavimas yra simptomas, ne santuokos nykimo priežastis. Pagrindinė grėsmė, savaime suprantama, yra skyrybos. Organizacijos „Santuokos gelbėtojai“ (angl. „Marriage Savers“) įkūrėjas Mike’as McManusas rašo: „Skyrybos santuokai yra kur kas didesnis smūgis nei šiandienis gėjų iššūkis.“
Tos pačios lyties asmenų santuokų problema nebūtų iškilusi, jei santuoka prieš tai nebūtų buvusi sumenkinta heteroseksualių žmonių. Nors gėjų aktyvistai savo norą „vesti“ pateikia kaip pavyzdį, įrodantį, kad jų gyvensena nėra palaida, jie taip pat pripažįsta, jog toks noras kyla dėl modernios santuokos leidžiamos santykių netvarkos. „Pasaulis be jokių susaistančių heteroseksualių ryšių ir 50 proc. skyrybų lygis buvo pirmiau gėjų „santuokų“, – teigia Andrew Sullivanas. – Visi homoseksualai sako, (...) kad esant dabartinei santuokos apibrėžčiai nėra priežasties juos išskirti iš kitų. Jei norite grįžti prie normalios santuokos, kokia ji buvo 6-ajame dešimtmetyje, prašom. Bet jei ne, gėjų išskyrimas yra visiška anomalija – pamatinių pilietinių teisių neigimas.“ Homoseksualai teisūs, kad pirmi santuoką nuvertino heteroseksualūs žmonės, nors jie tuo ir naudojasi, kad ją sumenkintų dar labiau.
Taigi trečioji nepaneigiama tiesa – norint išsaugoti santuoką, turi būti pasipriešinta skyryboms. Tai nėra privatus reikalas. Mes negalime nusiplauti rankų, baksnodami pirštais į amoralius žmones ir kultūrinį nuosmukį. Besipelnanti valstybės mašina per prievartą primeta skyrybas jų nenorintiems ir nekaltiems žmonėms, kurie iškraustomi iš namų, atskiriami nuo vaikų, iš jų atimama nuosavybė ir jie įkalinami be teismo. Tai didžiausias konstitucinių teisių pažeidimas Amerikoje šiandien. Jis sukelia visuomenės ligas, kurios paaiškina beveik visas valstybės vidaus išlaidas ir prie bankroto veda mūsų ekonomikas. Ideologiškai tai remia tie patys seksualiniai radikalai, kurie šiuo metu skatina tos pačios lyties „santuokas“.
Konservatoriai visiškai nesuprato skyrybų revoliucijos reikšmės. Maggie Gallagher tai aiškina „politiniu bailumu“: „Priešinimasis gėjų santuokoms ar homoseksualams kariuomenėje respublikonams yra lengvas, pelningas ir nerizikingas ginčų objektas. Žinutė ta, kad visomis priemonėmis skyrybas siekiama laikyti kuo toliau nuo politinės darbotvarkės.“ Joks valstybinės reikšmės Amerikos politikas nėra rimtai kvestionavęs skyrybų prieš vieno iš sutuoktinių valią. Smerkdamas vienišus tėvus Danas Quale’as išsisukinėjo: „Aš nekalbu apie situacijas, kai žmonės išsiskyrę.“ Kai popiežius Jonas Paulius II sukritikavo skyrybas, jį užsipuolė tiek kairė, tiek dešinė. Kaip „Political Science Quartely“ žurnale rašo Markas Smith’as, organizacijos, save vadinančios „palaikančiomis šeimą“, neaukoja savo pastangų skyrybų įstatymams reformuoti ir taip pakerta savo patikimumą. „Žmonės, kurie nepeikia skyrybų, neneša jokios santuokos gynėjų naštos, – rašo Froma Harrop. – Moralinis autoritetas kainuoja nepigiai.“
Tiek, kiek konservatoriai paliečia skyrybų klausimą, jie dejuoja, skundžiasi ir patikliai kartoja feministines klišes apie merginančius ir priekabiaujančius tėvus, trokštančius žmonų trofėjų. Tam nėra jokių įrodymų. „Niekieno kaltės“ (angl. „no-fault law“) įstatymą inicijavo feministės, kurios jo galią laikė ginklu prieš „patriarchatą“, įnešdamos lyčių karą į kiekvieną Vakarų pasaulio šeimą.
Taip, kaip santuoka sukuria tėvystę, skyrybos sąmoningai ją sugriauna. Skyrybų teismas daugiausia yra tėvų plėšimo ir kriminalizavimo metodas. Mūsų kalėjimai pilni ne tik tėvų neturinčių vaikų. Mūsų kalėjimai pilni ir bevaikių tėvų – vyrų, nuteistų be nusikaltimo, bet kriminalizuotų skyrybų procedūrų, kurios teisiškai ir pažodžiui yra dėl „niekieno kaltės“.
Esant tokiam prieš juos nukreiptam režimui, joks protingas vyras šiandien neves ir nepradės šeimos. Joks kiekis triukšmo, pakelto moralistų, kurie linksmai pamokslauja apie santuokos vertybes – tačiau neturi gyventi su jų padariniais, neįtikins vyrų dėl santuokos, kuri nesunkiai gali nuvesti į vaikų netektį, nuosavybės atėmimą ir įkalinimą.
Konservatorių moralistai stulbinančiai patikliai remia feministines priemones, reklamuojamas tariamai blogai besielgiantiems tėvams bausti, tačiau iš tiesų esančias įrankiais ir paskatomis palengvinti skyrybas ir betėvystę: suklastoti kaltinimai „smurtu šeimoje“ ir vaikų išnaudojimu, vaikų išlaikymo išlaidų gestapas, kuris motinoms moka už skyrybas, o tėvus verčia susimokėti už pavogtus savo vaikus. Busho administracija bandė apeiti šiuos klausimus sugalvodama „Sveikas santuokas“ – bergždžią valstybinės psichoterapijos ir globos programą, kuri, kaip ir buvo galima numatyti, buvo užgrobta Obamos remiamų feminisčių tam, kad būtų dar labiau marginalizuoti tėvai, skatinamos skyrybos ir vaikų gimdymas nesusituokus.
Tragiška, bet visa tai galima pataisyti. Konkretūs teisiniai pokyčiai gali tai sustabdyti, ir santuoka gali būti veiksmingai atgaivinta, drauge su konstitucine valdžia. Tačiau mums trūksta vieno dalyko – drąsos, vyriškos drąsos. Seksualinio radikalizmo esmė ta, kad jis iš savo priešininkų atima vyriškumą. Kai mes atmesime savo pasiteisinimus – tuos, kurie patogiai dera su radikalų, reklamuojančių tos pačios lyties „santuokas“ – ir pripažinsime nemalonią tiesą dėl to, kas nutiko santuokai ir santykiams tarp lyčių, galėsime liautis apsimetinėti ir spręsti problemą iš esmės.
Stephenas Baskerville‘is yra Londono ekonomikos mokyklos mokslų daktaras, Ruth instituto ekspertų grupės narys, valdymo profesorius Patricko Henry koledže ir knygos „Taken Into Custody: The War Against Fathers, Marriage, and the Family” („Sulaikytas: karas prieš tėvus, santuoką ir šeimą“) autorius, rašantis lyčių politikos klausimais.
Versta iš http://www.marriagelibrary.org
Vertimas iš anglų kalbos - "Pro Patria"
