„Jeigu egzistuotų Dievų tauta, ji valdytųsi demokratiškai. Bet žmonėms toks tobulas valdymas netinka” – šie žodžiai, pasakyti Ž. Ž. Ruso prieš bemaž 300 metų, regis, skirti lietuviams.
Pasaulis dar nerado geresnio valstybės valdymo būdo už demokratiją, o žinomi visuomenės veikėjai skelbiasi, kad neis balsuoti, arba kad gadins biuletenius, tuo išreikšdami poziciją – „demokratija ne man”.
Tas pats Ruso įspėjo, kad jokią kitą valdymo formą išlaikyti nėra taip sunku, kaip demokratiją. Laisvė prieinama ne visoms tautoms, tiesa ir tai, kad ne visos tautos subrendusios demokratijai.
O klausimas, ar išvis reikalingas Seimas (S. Spurga), jau skamba atvirai: ar lietuvių liaudis pajėgi demokratijai. Svarstoma apie alternatyvas parlamentui (?!), nes mūsų parlamentarai esą nevykėliai, neišmanėliai, nedorėliai.
Seimas ir liaudis
Jei tai būtų tik antri rinkimai, galėtume sakyti, kad dar neatradome mūsų tautos vertų atstovų. Tačiau kas ko vertas dabar daugmaž jau žinome. Visus išbandėme. Vadinasi, tautos „vidurkį” žinome. Geresnių tiesiog neturime. Į Seimą veržiamės miniomis. Ar gal dar kam neaišku, kad Seimas – tai mes? Kad Mes – tai Seimas.
Atvira pagieža Seimo atžvilgiu tereiškia viena: kad mes nemylime savęs tokių, kokie esame. Nepripažįstame savo tautos, kokia ji iš tiesų yra.
Nebrandumas ar liga?
Kai žmogus neigia pats save, ligos atveju tai suprantama. Neurotikas kankinasi tarp polinkio į agresyvumą ir polinkio nusileisti; jis kelia besaikius reikalavimus ir tuo pat metu bijo, kad išvis niekada nieko negaus; vienu metu save aukština ir jaučiasi beviltiškai bejėgis. Normalus žmogus ar neurotikas – skirtumas tik kiekybinis. Pirmasis susidoroja, o neurotikas konfliktų išspręsti nepajėgia.
Totalinis Seimo maišymas su purvais reiškia, kad tauta arba dar nesubrendo (kad suprastų, jog ji pati dar „neužaugus”), arba tai rimta tautinės psichikos liga – neurozė.
„Protestas”
„Balsuojantys prieš visus” – gadinantys biuletenius ar nebalsuojantys mano, kad renkasi protesto kelią. Bet šis kelias vertas tiek pat, kiek protestas balsuojant už Šustauską. Vėliau niekas nenori prisipažinti, kad balsavo už jį – gėda.
Beje, sąvoka „pilietis” vienu metu reiškia pavaldinį ir tą, kuris dalyvauja valstybės valdyme. Nesiplėsiu, kas yra piliečio teisės ir pareigos, tik pasakysiu, kad nedalyvaujantis rinkimuose yra Lietuvos gyventojas, bet ne pilietis tikrąja to žodžio prasme. Koks būvis lieka, nesant piliečiu, palieku spręsti tiems, kurie „protestuoja”.
Beje, perfrazuojant tą patį Ž. Ž. Ruso, tauta turi teisę save „pasileisti”, jei ji to nori!
Visuotinis nelaimingumas
Mokslininkai sako, kad žmonių laimės pojūtis tik 10 proc. priklauso nuo aplinkybių, visa kita – nuo savęs. Anot apklausų, lietuviai yra patys nelaimingiausi ir labiausiai nepatenkinti (J. Varanauskienė). Laimė – tai sąmonės būsena, nepriklausoma nuo materialinių, sveikatos ir kitų aplinkybių. Jei mūsų tautinė sąmonė save suvokia kaip nelaimingą, ar gali mums įtikti demokratija?
Klaidų tikimybė
Kai tauta iškreiptai save suvokia – aš gera, o Seimas – tai ne aš, Seimas – blogas, klaidų tikimybė išauga šimteriopai. Pavyzdžių pasaulio istorijoje yra (prisiminkime vokiečius, demokratiškai išsirinkusius Hitlerį), ir mes jais nesiskundžiame – jie visai švieži…
Taip, sutinku, mintinai žinome mūsų partijų ir lyderių trūkumus bei klaidas (jų vertybes ir privalumus taip pat).
Liaudis „pamokė” konservatorius. Gal laikas „pamokyti” socialdemokratus?
Viena aišku, kad demokratija nėra lengvai išmokstama pamoka, ypač tai sunku stipriai išgenėtai tautai, kai neatspari jos dvasia.
Tai gal susiimkim, gydykimės: kas žolelių arbatomis, kas liaudiškais kompresais, kas lietuviškom dainom, ar tiesiog pasikvietę sveiką protą…
Baigėme pradines-vidurines mokyklas, universitetus. Praeisim ir demokratijos kursą. Už kantrybę!!!
Rūta Rutkelytė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė
